russian lithuanian english
Home Straipsniai Egzistencinė terapija
Egzistencinė terapija PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Rimantas Kočiūnas   
Antradienis, 02 Kovas 2010 22:02


Rimantas Kočiūnas  Egzistencinė terapija


     Egzistencinės terapijos apibūdinimas. Egzistencinė terapija (pirmiausiai kaip Dasein-analizė) atsirado XX amžiaus 3-jame dešimtmetyje Europoje kaip mėginimas tuo metu visuotinai paplitusios psichoanalizės principus iš naujo apmąstyti vokiečių filosofo, šiuolaikinės egzistencinės filosofijos pradininko Martino Heideggerio Būties filosofijos kontekste. Svarbiausias egzistencinės terapijos ypatumas – siekimas suprasti žmogų kaip nenutrūkstamai tampančią, atsirandančią būtį, nuolat esančią gyvenimo tėkmėje. Žmogus čia suprantamas kaip baigtinis laike gyvenimo procesas, kuriame neatsiejami vienas nuo kito jo savastis ir gyvenimo pasaulis kaip įvairiausių egzistencijos kontekstų visuma.

          Egzistencinės terapijos metu klientas, padedamas terapeuto, pirmiausiai skatinamas tyrinėti savo gyvenimą kaip santykių su pasauliu visumą. Čia orientuojamasi į svarbiausius gyvenimo pasaulio matmenis: fizinį (kūno, materialinės egzistencijos sfera), socialinį (viešųjų, socialinių santykių sfera), psichologinį (artimų, intymių santykių bei psichikos sfera) ir dvasinį (pasaulėžiūros, vertybių ir prasmių, santykių su transcendentine realybe sfera). Vienalaikė fizinė, socialinė, psichologinė ir dvasinė egzistencija visada teikia tam tikras galimybes sėkmingo gyvenimo raidai, bet tuo pačiu ir apribojimus, individualus santykis su kuriais sudaro prielaidas įvairioms gyvenimo problemoms ir psichologinės sveikatos sutrikimams atsirasti.

     Egzistencinėje terapijoje taip pat labai svarbus kliento individualaus santykio su universaliomis žmogiškosios egzistencijos duotybėmis, t.y. dalykais, įtakojančiais gyvenimą nepriklausomai nuo mūsų valios, tyrinėjimas. Nors nėra vieningos nuomonės, ką laikyti tokiomis universaliomis gyvenimo aplinkybėmis, dažniausiai išskiriamos šios duotybės: gyvenimo baigtinumas; būtinumas nuolat rinktis tarp įvairių gyvenimo galimybių suvokiamos laisvės ribose ir esant atsakomybės reikalavimui; neišvengiamas gyvenimas santykių tinkle (su-būtis) ir pamatinė izoliacija; nerimas kaip universali egzistencinė būsena; poreikis įprasminti visa, kas vyksta gyvenime; būtinumas sieti praeitį, dabartį ir ateitį į vientisą laiko seką.

     Egzistencinė terapija nepretenduoja kokiu nors būdu keisti ar pertvarkyti ką nors kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime, o tuo labiau kažką pašalinti ar padėti ko nors atsikratyti. Svarbiausias egzistencinės terapijos tikslas – pirmiausiai pamatyti, kas yra kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime, padėti geriau susivokti jame, aiškiau pamatyti gyvenimo teikiamas galimybes bei šių galimybių ribas. Kartu su klientu siekiama suprasti konkretaus gyvenimo procesą, sukūrusį nepatenkinamą gyvenimo kokybę, aiškiau pamatyti gyvenime slypinčius natūralius prieštaravimus ir paradoksus, pastebėti polinkį pasiduoti iliuzijoms ir apgaudinėti save, geriau susigaudyti savo noruose bei troškimuose, atrasti prasmę kasdieniuose užsiėmimuose. Kitaip tariant, egzistencinė terapija nukreipta į kaip galima labiau realistišką kliento gyvenimo supratimą. Tai padeda jam sąmoningai rinktis trokštamus, priimtinus ir realistiškus pokyčius, ryžtis jiems ir gal būt įgyvendinti juos.

     Todėl viena iš šiuolaikinės egzistencinės terapijos autoritetų E. van Deurzen-Smith (1988, 1997) rašė, kad egzistencinė terapija daugiau primena filosofinį kliento gyvenimo tyrinėjimą kartu su klientu nei medicininę ar psichologinę jo asmenybės analizę. Neretai egzistencinė terapija įvairių šiuolaikinės psichoterapijos mokyklų kontekste apibūdinama kaip filosofinis kelias. Nuo pat savo atsiradimo pradžios, egzistencinė terapija daug daugiau remiasi filosofijos mokymais psichologinėmis asmenybės teorijomis. Atramos filosofijoje paieškos pirmiausiai susijusios su specifine terapinių pastangų orientacija. Egzistencinės terapijos fokuse yra ne kliento asmenybė, apribota vidine psichine realybe (tai tik vienas iš terapijos darbo aspektų), o jo būtis-pasaulyje (Dasein, being-in-the-world), t.y. gyvenimo procesas, besirutuliojantis pačiuose įvairiausiuose kontekstuose. Kaip žinia, apie žmogaus gyvenimo visumą psichologija beveik nekalba, palikdama šią erdvę filosofams. Dėl šios priežasties egzistencinės terapijos teorijos pamatuose slypi filosofinės gyvenimo koncepcijos. Svarbiausiais autoritetais čia yra danų filosofas S.Kierkegaardas, vokiečių filosofai F.Nietzsche, M.Heideggeris, M.Buberis, P.Tillichas, K.Jaspersas, prancūzų filosofai J.-P.Sartreas, G.Marselis, A.Camus, E.Levine.

     Svarbiausiu ir bendriausiu egzistencinės terapijos metodu laikomas fenomenologinis metodas, aprašytas vokiečių filosofo E.Husserlio ir išvystytas M.Heideggerio (dėl to egzistencinė terapija kartais vadinama egzistencine-fenomenologine terapija)

     Egzistencinės terapijos pradininku laikytinas šveicarų psichiatras Liudvikas Binswangeris. Nors jis ir nebuvo praktikuojantis psichoterapeutas, tačiau 3-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukurtoje Dasein-analizės koncepcijoje pirmasis apibrėžė sergančio žmogaus vidinio pasaulio fenomenologinio aprašymo, nuo kurio ir prasideda egzistencinė terapija, principus. Psichoterapinės egzistencinės praktikos principus savoje Dasein-analizės koncepcijoje pirmasis suformulavo kitas šveicarų psichoterapeutas Medardas Bossas. Kaip viena iš egzistencinės terapijos krypčių ši mokykla gyvuoja iki šiol, daugiausiai vokiškai kalbančiose šalyse (žymiausias šiuolaikinis atstovas šveicaras G.Condrau). Prie egzistencinės terapijos priskirtina ir savarankiškos psichoterapijos mokyklos statusą turinti austrų psichoterapeuto Viktoro Franklio logoterapija, akcentuojanti gyvenimo prasmės ieškojimo svarbą ir siūlanti tam tikslui skirtus psichoterapinės pagalbos metodus. Nors JAV egzistencinė terapija nebuvo ir nėra populiari, keletas čia dirbusių psichoterapeutų įnešė itin svarų indėlį į egzistencinės terapijos teorijos ir praktikos raidą. Tai Rollo Mayus, Džeimsas Bugentalis, Kirkas Schneideris ir Irvinas Yalomas, parašęs ryškiausią populiarų šios terapijos mokyklos pristatymą (1980 m. išėjusi knyga „Egzistencinė psichoterapija“) bei populiarinantis ją literatūriniu savo praktikos atvejų aprašymu. Ryškiausią šiuolaikinės egzistencinės terapijos variantą atstovauja anglų egzistencinės analizės (terapijos) mokykla, kurios kūrėjai ir svarbiausi atstovai yra Emmy van Deurzen ir Ernesto Spinelli.

     Šiuo metu įvairiose Vakarų Europos šalyse plečiasi įvairių egzistencinės terapijos variantų mokymo institutų tinklas (ypač logoterapijos srityje), veikia Europos logoterapijos ir egzistencinės analizės asociacija bei Britanijos Egzistencinės analizės draugija, leidžianti „Egzistencinės analizės“ žurnalą. Pastaroji vienija ir kitų šalių egzistencinės terapijos specialistus. 2000 m. Lietuvoje, Birštone buvo įsteigta Rytų Europos Egzistencinės terapijos Asociacija, vienijanti daugiau nei 180 Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos egzistencinės terapijos specialistų. Jos nariais taip pat yra pavieniai psichoterapeutai iš Lenkijos, Izraelio, Kanados, JAV. 2003 m. ji tapo Europos Psichoterapijos Asociacijos organizacine nare. Asociacija leidžia du kartus į metus išeinantį žurnalą „Egzistencinė tradicija: filosofija, psichologija, psichoterapija“. 2006 m. E. van Deurzen iniciatyva buvo įsteigta nauja tarptautinė organizacija – Tarptautinis egzistencinių terapeutų ir konsultantų bendradarbiavimas.

     Egzistencinės terapijos Lietuvoje istorinė apžvalga. Egzistencinės terapijos idėjos Lietuvos psichologų ir psichoterapeutų tarpe sklido dar tarybiniais metais, daugiausiai Lietuvą 7-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasiekusio humanistinės psichologijos judėjimo kontekste. Jos buvo aptariamos ir vystomos daugiau neoficialiuose teoriniuose ir praktiniuose seminaruose; eilę metų veikė nuolatinis egzistencinės psichologijos seminaras, vadovaujamas Rimanto Kočiūno ir Aleksandro Kučinsko, kuriame buvo analizuojami egzistenciniai gyvenimo fenomenai psichoterapijos praktikos kontekste. Šis seminaras nuo 1995 m. transformavosi į kasmetinį rudeninį psichoterapinį seminarą „Egzistencinis gyvenimas“, kuris eilę metų vyko Birštone. 1986 m. „Literatūros ir meno“ savaitraštyje pavyko atidaryti nuolatinį skyrių „Psichologiniai etiudai“, kuriame buvo spausdinami egzistencinės psichologijos eseistiniai straipsniai; tuometinės valdžios pastangomis šis skyrius buvo greitai uždarytas. Labai svarbus egzistencinės terapijos idėjų (kaip, beje, ir apskritai psichoterapijos) sklaidai buvo nuo 1978 m. Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (dabar – Vilniaus m. Psichikos sveikatos centras) kasmet vykęs medicinos psichologijos ir psichoterapijos seminaras, sutraukdavęs gausybę specialistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Estijos, Latvijos, Rusijos (gerokai pakitusiu pavidalu – kaip „A.Alekseičiko seminaras“ - jis gyvuoja iki šiol). Seminare teoriškai ir praktiškai buvo supažindinama su įvairiomis psichoterapijos atmainomis, tame tarpe ir su egzistencinėmis koncepcijomis, patikrą praėjo daugelis egzistencinės terapijos taikymo grupėse modelių.

     Tam, kad šiandien galime kalbėti apie Lietuvos egzistencinės terapijos mokyklą, didelę reikšmę turėjo ir tebeturi Aleksandro Alekseičiko vystoma Intensyvaus Terapinio Gyvenimo (ITG) koncepcija. Jos esmė – realaus gyvenimo atkūrimas psichoterapijos procese ir tolesnis jo vystymas terapijoje. Kitaip tariant, psichoterapeuto dėmesio centre yra ne klientas kaip izoliuota psichinė struktūra su įvairiais pažeidimais, kuriuos reikėtų gydyti, o be galo sudėtingas gyvenimas, kuriame nuolat sąveikauja destruktyvios ir konstruktyvios, gyvenimą kuriančios jėgos. Čia, kaip ir apskritai egzistencinėje terapijoje, ypatingai svarbus dvasinis žmogiškosios egzistencijos matmuo. Kliento pamatinių vertybių, prasmių, tikėjimo, pasaulėžiūros kruopštus ir kartais negailestingas tyrinėjimas yra svarbiausia ITG varomoji jėga. Šios koncepcijos idėjos yra persmelkusios Lietuvoje vystomą egzistencinės terapijos grupėje modelį. Be nuogąstavimo pasirodyti nekukliais, galima tvirtinti, kad egzistencinės terapijos principais pagrįsta grupinė psichoterapija yra ta sritis, kur Lietuva užima vyraujančią padėtį visos šiuolaikinės egzistencinės terapijos kontekste (A.Alekseičikas, 1999; R.Kočiūnas, 1999, 2000).  ITG koncepcija taip pat sėkmingai taikoma pagrindžiant psichoterapijos stacionaro psichiatrinėje ligoninėje kaip terapinės bendruomenės funkcionavimo principus. 2007-2008 m. planuojama išleisti ITG idėjas apibendrinančią knygą „Psichoterapija gyvenimu: A.Alekseičiko Intensyvus terapinis gyvenimas“.

     Egzistencinės terapijos idėjų raida ir sklaida Lietuvoje (taip pat ir aplinkinėse šalyse – Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje) daug labiau struktūruotą pavidalą įgavo įsteigus 1995 m. Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutą Birštone (steigėjai – psichologai Rimantas Kočiūnas, Leonas Judelevičius ir Rimvydas Budrys). Jame 1996 m. pradėta realizuoti tarptautinė egzistencijos terapijos mokymo programa – pirmoji šios srities mokymo programa Rytų Europoje. Ji suderinta su Europos Psichoterapijos asociacijos standartų reikalavimais ir integruoja visa tai, kas sudaro ganėtinai margus teorinius egzistencinės terapijos pamatus. Institute mokėsi ir tebesimoko keletas šimtų psichologų ir gydytojų, siekiančių įgyti egzistencinio terapeuto diplomą, iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Izraelio, Kanados. Jie šiandien sudaro besiplečiančios egzistencinės terapijos bendruomenės šioje Europos dalyje branduolį.

     Intensyvus Instituto darbas skleidžiant egzistencinės terapijos idėjas leido 2000 m. Birštone įsteigti Rytų Europos Egzistencinės terapijos asociaciją, kuri narių skaičiumi yra viena didžiausių egzistencinės terapijos bendrijų Europoje. Institutas ir Asociacija nuolat kviečia darbui Lietuvoje ryškiausius šiuolaikinės egzistencinės terapijos atstovus – Emmy van Deurzen, Ernesto Spinelli, Simoną du Plocką, Kirką Schneiderį ir kt. Nuo 2003 m. Institutas kartu su Asociacija vieną kartą į du metus leidžia egzistencinės terapijos darbų rinkinį „Egzistencinis matmuo konsultavime ir psichoterapijoje“ (jo nuolatinė sudarytoja – Julija Abakumova Kočiūnienė). Kiekvienų metų rugsėjo mėnesį Birštone vyksta Tarptautinė egzistencinės terapijos konferencija, kasmet surenkanti iki šimto dalyvių iš įvairių šalių. Šių konferencijų metu pranešimuose atspindima įvairiaspalvė egzistencinės terapijos idėjų raida, vyksta daug praktinių seminarų, savo patirtimi dalinasi šiuolaikinės egzistencinės terapijos lyderiai iš įvairių šalių.

     Svarbiausios teorinės idėjos.
     Žmogaus kaip būties-pasaulyje samprata. Egzistencinė terapija nesiremia jokia struktūrine asmenybės teorija; joje netgi vengiama naudoti „asmenybės“ sąvoką, kadangi ši sąvoka nėra fenomenologinė, t.y. mes subjektyviai neišgyvename buvimo asmenybe.

     Egzistenciniu požiūriu žmogus apibūdinamas kaip „būtis-pasaulyje“ (Dasein pagal M.Heideggerį). Ši sąvoka išreiškia žmogaus ir pasaulio vienovę. Šie du dialektiškai susiję poliai – žmogus ir pasaulis – negali egzistuoti vienas be kito ir gali būti suprasti tik vienas kito pagalba. „Būties“ sąvoka gali būti paaiškinta tik fenomenologiškai – tai mūsų išgyvenamas žinojimas kad „esame“, „egzistuojame“. Žmogaus kaip konkrečios egzistencijos proceso samprata leidžia pamatyti, kad savastis (Self) negali būti suprantama kaip kažkokia fiksuota substancija. M.Heideggeris žmogaus savastį apibūdina kaip atvirą pasauliui ir atveriančią jį. Taigi, kiekvienu laiko momentu savastis yra tik sąlygiškai fiksuota, o iš tikrųjų nuolat esanti sąveikos su pasauliu, tapsmo, keitimosi procese.

     Žmogaus kaip būties-pasaulyje samprata pašalina vidinio ir išorinio pasaulio priešpriešą. Kaip sako M.Heideggeris, Dasein nelaikytinas vidine realybe. Galime kalbėti tik apie visybišką žmogaus gyvenimo pasaulį, apimantį vidinius ir išorinius aspektus. Mėgindami analizuoti klientą vien kaip psichodinaminę visumą, atskirai nuo jo pasaulio, mes išleidžiame iš akių jo kaip sudėtingo bio-socio-psicho-dvasinio organizmo, egzistuojančio neatsiejamai nuo įvairių gyvenimo pasaulio kontekstų, realybę (E. van Deurzen-Smith, 1997). Todėl norėdami suprasti klientą, psichoterapijos procese turime nagrinėti jo gyvenimą kaip santykių su pasauliu visumą. Šis susietumo (inter-relatedness) principas laikomas egzistencinio mąstymo pagrindu. Čia galime prisiminti garsiąją J.-P.Sartre tezę: „Egzistencija yra pirmiau esmiškumo“. Tai reiškia, kad žmogus pirmiausiai yra pasaulyje, o tik po to įsisąmonina savo buvimą, kuria savo unikalų gyvenimą, siekia individualių tikslų, t.y. apibrėžia savo esmę. Todėl egzistencinė terapija ir siekia suprasti žmogų ne charakterio ar sutrikimų tipo, vienokios ar kitokios savastie struktūros požiūriu, o siedama jo gyvenimo istoriją su specifiniais jo būties-pasaulyje būdais.

     Kaip minėjome, sąlygiškai išskiriami keturi gyvenimo pasaulio matmenys: fizinis, socialinis, psichologinis ir dvasinis (L.Binswanger, 1963; E. van Deurzen-Smith, 1988). Kiekviename šių matmenų žmogus išgyvena susietumą su pasauliu, formuodamas svarbiausias savo gyvenimo prielaidas ir nuostatas. Mes nuolat esame šių keturių jėgų lauke: mūsų gyvenimas paklūsta fiziniams, gamtos, biologiniams dėsniams, mes visada esame vienokiame ar kitokiame konkrečių materialinių gyvenimo sąlygų kontekste; mes neišvengiamai gimstame ir gyvename kažkokiame sociokultūriniame kontekste, nuolat kintančiame tarpasmeninių santykių tinkle; mūsų elgesį reguliuoja psichikos procesai, emocijos, charakterio bruožai, sudėtingi psichodinaminiai mechanizmai; gyvenimą kuriame, svarbiausius pasirinkimus jame atliekame vadovaudamiesi vertybėmis, sava prasmės/beprasmybės samprata, tikėjimu, tuo, kas sudaro pasaulėžiūros, asmeninės gyvenimo filosofijos pagrindą. Visuose šiuose egzistencijos matmenyse žmogus gyvena vienu metu. Šie matmenys yra sąlygiški orientyrai kliento gyvenimo pasaulio tyrinėjimui psichoterapijos procese.

     Taigi, egzistencinėje terapijoje atliekamas fundamentalus posūkis – žmogaus supratimo centras iš individualios sąmonės sferos perkeliamas į daug platesnę erdvę – žmogaus gyvenimo pasaulį. Tai reiškia, kad kliento gyvenimo sunkumai tyrinėjami įvairiuose kontekstuose. Kai kurie jų nulemti iš anksto, juos sąlygoja žmogaus „įmesties į pasaulį“ (M.Heidegger) sąlygos (biologinės, socialinės, psichologinės, istorinės gimimo aplinkybės). Šis pradinis gyvenimo kontekstas turi didelę įtaką kiekvieno mūsų tapsmui. Tačiau „įmestis“ negali pilnai nulemti gyvenimo, nes žmogus turi gebėjimą „peržengti“ bet kokią betarpišką situaciją. Mūsų prigimtis niekada nėra fiksuota ir nuolat vystosi, mes nuolat naujai apibrėžiame save nepaliaujamo tapsmo tėkmėje. Kiekvienas žmogus iš esmės pats kuria savo gyvenimą vienų ar kitų duotybių pagrindu, rinkdamasis savo subjektyvius atsakus į šias duotybes. Tai ir daro mus visiškai atsakingus už tai, kokiais tampame ir esame. Iš tokios žmogaus sampratos seka ir vienas svarbiausių egzistencinės terapijos tikslų – tyrinėti konkretaus asmens „atsakus“ į įvairių gyvenimo kontekstų keliamus reikalavimus ir siekti suprasti, kokie atsakai galimi, realūs, konstruktyviai kuriantys ir keičiantys gyvenimą, o kurie atsakai „klampina“ sunkiose situacijose, riboja atvirumą pasauliui ir galimybes kurti patenkinamą gyvenimą.

     Universalios egzistencijos sąlygos ir individualus santykis su jomis. Dar viena svarbi žmogaus supratimo egzistencinės terapijos procese orientyrų sistema – žvilgsnis į žmogaus gyvenimą ir jo sunkumus universalių egzistencijos veiksnių (dar vadinamų egzistencialais ar egzistencinėmis duotybėmis) plotmėje. Anksčiau jau minėjome, kad dažniausiai išskiriamos (sekant M.Heideggeriu) tokios universalios duotybės: „įmestis į pasaulį“ kaip atsiradimo gyvenime aplinkybės; neišvengiamas santykių su kitais žmonėmis kontekstas (su-būtis); gyvenimo ribotumas laike; prigimtinė laisvė, jos ribos ir atsakomybė už vienokio ar kitokio naudojimosi ja pasekmes; nerimas kaip universali egzistencinė būsena; visa ko, kas vyksta gyvenime, įprasminimo poreikis; ir laiko kaip praeities-dabarties-ateities vienovės išgyvenimas.

     Egzistencinėje galvosenoje šios duotybės kaip bazinės egzistencijos sąlygos, kurių mes negalime pasirinkti ar nepasirinkti, priskiriamos ontologiniams egzistencijos aspektams. Jų analizė – filosofijos tyrinėjimų objektas. Tai, kaip konkretūs žmonės išgyvena, patiria susidūrimą su šiomis duotybėmis savo gyvenime (ontiniai egzistencijos aspektai), yra viena iš svarbiausių egzistencinės terapijos darbo pusių. Klientų gyvenimo problemos dažniausiai suprantamos kaip individualaus santykio su universaliaisiais egzistencijos veiksniais išdava ir analizuojamos šių santykių visumos kontekste. Tokiu būdu, egzistencinė terapija betarpiškai užsiima ontiniais konkretaus žmogaus gyvenimo aspektais, atsižvelgdama į universalias, ontologines egzistencijos sąlygas. A.Holzhey-Kunz (1997) apie tai rašo: „Bet koks ontinis supratimas turi ontologinį matmenį. Ontinis supratimas apima bet kokį žinojimą apie save kaip individą konkrečioje situacijoje, turintį savo nepakartojamą istoriją, kažką galintį, sugebantį ir kažkame ribotą, patiriantį sėkmes ir nesėkmes, turintį nepakartojamų planų ateičiai, puoselėjantį viltis ir nerimaujantį. Ontologinis supratimas apima bet kokį žinojimą apie save kaip apie apskritai žmogišką būtybę. Tai bendražmogiškų egzistencijos sąlygų žinojimas. Pavyzdžiui, kai mane kas nors klausia apie amžių, šis ontinis klausimas apima ontologinį žinojimą, kad laikas teka, kad gyventi reiškia senti, artėti prie mirties, kad gyvenimas yra ribotas laike“.

     Kokie svarbiausi momentai išskirtini, „atnešant“ santykio su egzistencijos duotybėmis klausimus į psichoterapijos procesą?

     Į terapiją klientai ateina „uždaryti“ savo istorijoje plačiausia žodžio prasme – gimę tam tikru metu, tam tikrame geografinės vietos ir kultūros kontekste, tam tikroje šeimoje su konkrečiomis tradicijomis, tėvų asmeniniais ypatumais bei įpročiais ir vaikų auklėjimo samprata, paveldėję pagrindą vienoms galimybėms ir apribojimus – kitoms. Jie negali turėti kitos istorijos ar pakeisti esamą. Bet kiekvienas žmogus gali pasirinkti, kaip priimti savo istorines šaknis, kaip kurti sėkmingesnio gyvenimo prielaidas ne kovojant su savo istorija, o į ją atsižvelgiant. Kruopšti „įmesties į pasaulį“ sąlygų analizė konkretaus gyvenimo kontekste gali padėti klientui aiškiau pamatyti, su kuo gyvenime derėtų susitaikyti kaip su nepakeičiamais individualaus likimo faktais, kaip į ankstesnio gyvenimo įvykius ir patirtis pažvelgti platesniame esamo amžiaus ir esamos patirties kontekste, kaip labiau realistiškai įvertinti esamus gyvenimo ir savęs keitimo resursus bei galimas kliūtis ir ribas tame. Terapeuto ir kliento bendro darbo esmė neretai būna siekime suprasti, kas yra nulemta iš anksto, „užprogramuota“ konkrečioje gyvenimo situacijoje, ir kokios galimybės yra realios, įprasminant nemalonias, slegiančias, gyvenimą ardančias patirtis, renkantis trokštamų pokyčių pobūdį ir jų siekimo kelius, veiksmų esamoje situacijoje būdus. H.Cohn (2001) žodžiais tariant, egzistencinė terapija ir nukreipta į galimų kliento „atsakų“ į egzistencijos duotybes paieškas jo kasdieniame gyvenime.

     Būti-pasaulyje – reiškia būti santykiuose su kitais žmonėmis (M.Heidegger (1962): Dasein ist Mitsein – būtis-pasaulyje yra su-būtis). Jie yra egzistencinė duotybė, svarbiausias žmogiškosios egzistencijos kontekstas. Būdai, kuriais kiekvienas mūsų priimame šią duotybę į savo gyvenimą, sukuria gausybę tarpasmeninių sąveikų variantų. Kai kalbame apie „su-būtį“ kaip vieną iš ontologinių mūsų egzistencijos charakteristikų, neturime galvoje faktiško kitų žmonių buvimo šalia ar galvojimo apie juos. Mes visada esame „su kitais“, pastebime tai ar ne, kreipiame į tai dėmesį ar ne. Net būdami vieni, esame su kitais, tik, M.Heideggerio žodžiais tariant, nepakankamai. Iš to seka, kad žmogus niekada negali būti suprastas izoliuotai nuo kitų. Egzistenciniu požiūriu, žmogų galima pažinti ir suprasti tik jo tarpasmeniniame kontekste, jo susietume su kitais. J.-P.Sartre (1948; cit. pgl. H.Cohn, 2002) rašė, kad mes nieko tikro negalime pasakyti apie save be kitų tarpininkavimo. Dėmesys susietumo su kitais duotybei egzistencinėje terapijoje vienodai liečia tiek kliento gyvenimo ir jo problemų gilesnį supratimą, tiek terapeuto ir kliento santykių vystymą bendro darbo procese (apie tai daugiau kalbėsime vėliau).

     Kita svarbi žmogiškosios egzistencijos charakteristika – jos laikinumas. Kaip rašė M.Heideggeris (1962), „Nebūtis yra didžiausia Būties tiesa“. Kai guodžiame save kasdienybėje galvodami, kad gyvenimo pabaiga mūsų laukia kažkur neapibrėžtoje ateityje, mes mėginame atsiriboti nuo savo fundamentalaus susietumo su gyvenimo baigtinumu – mirtis iš esmės įsikūnijusi mumyse. R.May (1983) vaizdingai parodo šią realybę, performuluodamas garsųjį Hamleto klausimą „būti ar nebūti?“ į teiginį „būti ir nebūti“. Tai ne išorinis fenomenas, o neginčytinas egzistencijos faktas, nuo kurio kasdieniame gyvenime pačiais įvairiausiais būdais mėginame pabėgti. Štai kodėl gyvenimo baigtinumas yra giliausias ir neišsenkantis egzistencinio nerimo šaltinis. Apie tai yra kalbėjęs dar S.Freudas. Kaip yra kalbėjęs M.Heideggeris (1962), šis nerimas nėra laikina ar atsitiktinė nuotaika, o pamatinė žmogaus būsena, susijusi su atvirumu faktui, jog mes egzistuojame kaip „įmesta Būtis-link-baigties“.

     Egzistencinė terapija nesiekia eksploatuoti šios gąsdinančios tiesos, tačiau psichoterapinės pagalbos procese vadovaujasi supratimu, kad gyvenimo baigtinumo įsisąmoninimas skatina judėjimą link autentiškos egzistencijos, padeda išvengti negatyvių savęs apgaudinėjimo ir iškreipto realybės suvokimo pasekmių. Pavojingiausia jų – įsivaizdavimas, kad gyvenimas yra amžinas, kad bet ką galima atidėti neribotam laikui, kad planai ateičiai – absoliutus dalykas. Mėgindami ignoruoti baigtinumo faktą savo gyvenimo kontekste, nepastebime, kad atvirume baigtinumui slypi potencialas, leidžiantis nuolat kelti klausimą apie gyvenimo užpildymą. R.May (1983) cituoja vieną savo studentą, kuris sakėsi žinąs du akivaizdžius gyvenimo faktus – kad vieną dieną jis mirs ir kad kol kas jis gyvena; svarbiausias klausimas, kylantis iš šių dviejų faktų suvokimo – kuo užpildyti gyvenimo laiką, t.y. gyvenimo užpildymo ir prasmės klausimas. Nors skamba paradoksaliai, gyvenimas įgauna prasmę būtent baigtinumo dėka – nėra kada atidėlioti dalykų, kuriuos galima atlikti šiandien. Daugelis filosofų ir psichoterapeutų yra kalbėję apie tai, kad be mirties realumo įsisąmoninimo gyvenimas būtų lėkštas, beskonis, stokotų sąmoningumo ir atsakomybės. Gyvenimo baigtinumas jam suteikia maksimaliai pozityvaus realumo, o kiekvienai dabarties valandai – absoliučią reikšmę.

     Prigimtinė laisvė – kita universali žmogiškosios egzistencijos charakteristika, daugelio autorių įvardijama kaip bene didžiausia egzistencinė vertybė. Pozityviausiai laisvę yra apibrėžęs danų mąstytojas S.Kierkegaardas – kaip galimybę. Ši sąvoka pagal lotynišką šaknį susijusi su kita šiame kontekste svarbia sąvoka „galia“. Taigi, laisvas žmogus yra galintis, galingas. Kaip rašo R.May (1981), kai kalbame apie galimybes ryšium su laisve, pirmiausiai turime galvoje galimybę norėti, rinktis ir veikti. Šios galimybės bendrai sudaro prielaidas keitimuisi, kuris ir yra galutinis psichoterapijos tikslas. Būtent laisvė suteikia reikalingą galią pokyčiams.

     Tačiau laisvės supratimo ir naudojimosi ja būdų įvairovė kelia daug keblumų gyvenime ir tarpasmeniniuose santykiuose. Neretai laisvė traktuojama kaip apribojimų nebuvimas (negatyvi laisvė). Egzistenciniu požiūriu, tokia laisvės samprata yra nebrandi, ignoruojanti teisių ir įsipareigojimų santykiuose realybę. S.Kierkegaardo (1941; cit. pgl. E. van Deurzen-Smith, 1997) nuomone, „realybė yra galimybių ir būtinumo vienovė“. Todėl egzistencinėje terapijoje kalbama apie situacinę laisvę, kai kiekvieną realistišką pasirinkimą lemia galimybės ir apribojimai, būdingi konkrečiai gyvenimo situacijai. Taigi, šalia fundamentalaus fakto, kad mes iš prigimties esame laisvi, egzistuoja kitas ne mažiau fundamentalus faktas – kad mūsų laisvė visada yra ribota. Tačiau žmogus iš prigimties yra lankstus ir, nepaisant įvairių ribojančių aplinkybių, pakankamai laisvai gali rinktis veikimo įvairiose gyvenimo situacijose būdus. Laisvė iš tikrųjų ir reiškia nuolatinį rinkimąsi tarp įvairių galimybių. J.-P.Sartre (1948) apie tai kalbėjo gana kategoriškai: „Mes pasmerkti rinkimuisi... nesirinkti – tai irgi pasirinkimas – atsisakyti laisvės ir atsakomybės“. Svarbu ir tai, kad laisvas rinkimasis neatsiejamas nuo naujų galimybių kūrimo. Šis aspektas itin svarbus psichoterapijoje, nes leidžia klientams pamatyti, kad dažnai jie yra daug laisvesni nei galvoja. Tiesa, neretai esame laisvi rinktis ne tai, ko norime, o reagavimo į neprognozuojamas ir neišvengiamas gyvenimo situacijas būdą. Kartai gyvenimo aplinkybės renkasi mus, o ne mes jas. Tačiau visada esame laisvi pasirinkti nuostatą šių aplinkybių atžvilgiu. Ši esmiška laisvė yra žmogiškojo orumo pagrindas, nes išlieka esant bet kokiems apribojimams ir priklauso ne nuo susiklosčiusių aplinkybių, o nuo vidinio dvasinio nusiteikimo. Visa tai ir sudaro pozityvios laisvės sampratos esmę.

     Egzistenciniu požiūriu, laisvė neatskiriama nuo atsakomybės. Tai kaip dvi vienos monetos pusės. Būti atsakingu reiškia „atsakyti“ į situacijas, priskirti joms vienokį ar kitokį reikšmingumą, prisiimti autorystę viso to, kas gyvenime vyksta. Atsakomybės priėmimas susijęs su pasirengimu mokėti laisvės kainą, į kurią įeina pastangos, rizika, nerimas, pasekmės. Atsisakymas mokėti šią kainą dažniausiai ir daro žmones nelaisvus.

     Taigi, laisvė egzistencinės terapijos kontekste suprantama kaip konkretaus žmogaus galimybių ir apribojimų konkrečioje gyvenimo situacijoje duotuoju laiku derinys. Kaip pažymi E. van Deurzen-Smith (1988), apie laisvę realistiškai galime kalbėti tik tiek, kiek pripažįstame ar įsisąmoniname tai, kas galima, kas būtina ir kas neįmanoma. Gyvenime ir psichoterapijoje taip pat labai svarbu suprasti, kad kiek nesijaustume laisvi, laisvė niekada nieko negarantuoja, o tik suteikia šansą gyvenimo planų realizavimui.

     Gyvenimo baigtinumo įsisąmoninimas, laisvės realizavimas nuolat renkantis iš daugelio galimybių, neturint sėkmės garantijų, vientisos ir apibrėžtos savasties nebuvimas dėl nuolatinio tapsmo ir keitimosi daro neišvengiamą gyvenime nerimo būseną, kuri egzistenciniu požiūriu yra laikoma viena iš universalių žmogaus ontologinių charakteristikų. M.Heideggerio (1962) žodžiais tariant, nerimas parodo, kas realiai yra – laisvę, mirties galimybę ir pamatinį vienišumą. Taigi, egzistencinėje terapijoje nerimas traktuojamas ne kaip patologinė būsena (nors jos konkretaus objekto neturėjimas, neapibrėžtumas, tikslingą aktyvumą paralyžiuojanti jėga veikia itin slegiančiai), kurią, siekiant kliento gerovės, derėtų kaip galima greičiau pašalinti, o kaip neišvengiama būsena, vienas iš žmogiškosios egzistencijos modusų. Ji būtina žmogaus dvasiniam gyvenimui, nes parodo gebantiems įsiklausyti į savo būsenas , kad gyvenime kažkas vyksta ne taip.

     R.May (1977) nerimą apibrėžia kaip „nuogąstavimą, siunčiantį signalą apie grėsmę vertybėms, kurias žmogus laiko esminėmis savo egzistavimui“. Nerimas – tai visada grėsmė asmens saugumui – fiziniam gyvenimui (mirties grėsmė), psichologiniam funkcionavimui (laisvės, prasmės praradimas) ar kitoms vertybėms (meilei, sėkmei ir pan.). Egzistencinė nerimo samprata paaiškina skirtumą tarp nerimo ir baimės. Šis skirtumas ne būsenos kokybinės išraiškos ar intensyvumo laipsnyje, o grėsmės išgyvenimo pobūdyje. Nerimas veikia savasties šerdį, savo egzistencijos saugumo išgyvenimą. Baimė gi yra nerimo materializacija, objektyvuotas nerimas. Į ją galima pažvelgti iš šalies, ji kelia grėsmę žmogaus egzistencijos periferijai. Baimės objekto žinojimas gali padėti jo išvengti, nerimo išvengti neįmanoma.

     Egzistencinėje terapijoje skiriamas normalus (egzistencinis) ir neurotinis nerimas. Normalus nerimas kyla iš paties gyvenimo (pvz., atsiskyrimas nuo tėvų, gyvenimo krypties rinkimasis, karjeros raida, artimųjų netekties grėsmė, nuogąstavimas dėl savo gyvybės ir pan.) ir savo raiška atitinka objektyvią grėsmę. Neurotinis nerimas neproporcingas objektyviai grėsmei, skatina pasyvumą, slopina įsisąmoninimo gebėjimą, sukelia psichosomatinius simptomus ir liguistas psichines būsenas. Šiais atvejais klientui gali būti būtina pagalba nerimo būsenos mažinime ar reguliavime. Praktiškai neįmanoma įvardinti universalių normalaus ir neurotinio nerimo skyrimo kriterijų. Sąlygiška riba gali būti brėžiama tik konkretaus žmogaus psichikos erdvėje, atsižvelgiant į jo emocinį reaktyvumą, bendrą nerimastingumo lygį, reagavimo strategijų repertuarą ir pan.

     Pirmaeilis egzistencinės terapijos uždavinys, susidūrus su kliento nerimu - padėti jam geriau susipažinti su šia būsena, geriau suprasti ją, atskleisti jos prasmę. Nerimas yra ne tik žmogaus silpnumo išraiška, bet ir potenciali jo jėga, jeigu mokomės priimti jį kaip neatskiriamą gyvenimo dalį. Ir egzistencinė terapija nekelia sau tikslo kliento gyvenimą daryti saugiu ir lengvu. Ji greičiau siekia padėti būti geriau pasirengusiam nuolat atsirandantiems gyvenimo sunkumams, būti drąsesniam priimant gyvenimo iššūkius. Tai neįmanoma, siekiant pašalinti nerimą iš gyvenimo.

     Kalbant apie universalų žmogiškąjį poreikį įprasminti pačias įvairiausias gyvenimo patirtis, egzistencinė terapija remiasi prielaida, kad žmogus visada gali atrasti prasmę, nepaisant dažnai regimo gyvenime chaoso ir absurdo. Kiek gyvenimas atrodytų sutrikęs, paniręs į sumaištį, visada įmanoma atrasti aiškumą ir tam tikrą tvarką, jeigu yra pamatinis besąlygiškas tikėjimas gyvenimo prasmingumu. Tai pirmasis ir svarbiausias logoterapijos (V.Frankl, 1998) – vienos iš egzistencinės terapijos mokyklų – principas, pirmiausiai taikytinas psichoterapeutui, o taip pat ir pačiam terapiniam darbui. Kitas principas teigia prasmės ieškojimą esant svarbiausia motyvuojančia jėga žmogaus gyvenime. Jis nurodo ir pagrindinę terapijos dalyvių pastangų kryptį, ieškant resursų kliento gyvenimo „atgaivinimui“, keitimui. Itin svarbus ir laisvos valios principas, teigiantis, kad kiekvienas yra laisvas pasirinkti, ieškoti prasmės ar to nedaryti. Gyvenimo pokyčiai negali būti „įperšami“ ar primetami klientui; tik paties asmens pasirinktas keitimosi kelias psichoterapiją daro rezultatyvia. Terapeutas yra tik kliento asistentas renkantis, ar keisti ką nors gyvenime apskritai, kiek ir ką keisti, kuriuo momentu atsisakyti pagalbos ir pamėginti tvarkytis su gyvenimu savarankiškai.

     Egzistencinėje terapijoje nekeliamas meta-klausimas apie prasmę – tai ontologinis klausimas. Psichoterapijos procese svarbi prasmė, kurią konkretus žmogus įžvelgia ar nemato konkrečiose gyvenimo situacijose.

     Dar viena pamatinė egzistencinė duotybė – gyvenamas laikas. Visa, ką patiriame, yra laike. Mes gyvename laike, kuris yra nepriklausomas nuo mūsų valios, bet kartu, kiekvienas savaip užpildydami jį, „darome“ laiką tokiu, kokiu jis mums yra. Mes privalome skaitytis su laiku kaip duotybe, bet tuo pačiu ir struktūruojame jį pagal savo individualų ritmą ir tempą. Laiko susiejimas – gebėjimas atnešti praeitį į dabartį ir veikti dabartyje atsižvelgiant į ateitį, yra išskirtinis žmogaus bruožas. Prancūzų filosofas H.Bergsonas laiką vadino egzistencijos šerdimi.

     Egzistencinėje terapijoje laikas svarstomas kaip subjektyvi kategorija. Jis gali išsiplėsti ir susitraukti priklausomai nuo gyvenimo įvykių turinio. Kartais sekundė gali būti tolygi amžinybei ir, atvirkščiai, amžinybė gali tetrukti sekundę. Pavyzdžiui, meilės negalima išmatuoti laiku, kiek du žmonės žino vienas kitą. Čia lemia vidinė įvykių prasmė, kuri ir lemia laiko išgyvenimą. Arba, išgyvenama įžvalga, nušvitimo akimirka kartais gali išsaugoti savo reikšmingumą daugelį metų ar visą gyvenimą.

     Kartais svarbiausias egzistencinės terapijos rezultatas įvardinamas kaip kliento gebėjimas gyventi laike, t.y. praeities duotybių pagrindu kurti priimtiną dabartį, kartu kuriant galimybes ateičiai (E. van Deurzen, 1988).

     Egzistenciniu požiūriu, praeitis, dabartis ir ateitis nėra linijiniame santykyje, t.y. neseka vienas po kito („laikrodinis laikas“). Tarp jų taip pat nėra aiškaus priežastinio ryšio. Praeitis nėra dabarties „priežastis“, kaip kad kamuolys rieda dabar todėl, kad prieš tai jį kažkas parideno, pirmiausiai todėl, kad pati praeitis, kaip tai neskambėtų paradoksaliai, yra nestabili, nuolat kintanti patyrimo struktūra. Egzistenciškai viskas yra dabartyje – praeitis yra kaip duotybė, į kurią dabar atsakome, o ateitis yra kaip lūkesčiai, svajonės, norai, potencialumas, galimybės, atspindimi dabartyje. Kitaip tariant, trys laiko matmenys sudaro dabartį, kuri vienintelė yra reali. Dabartis yra kaip laiko tinklas, kuriame persipynę praeities įvykiai, nuolat kintantys dabarties momentai ir tai, ko dar tik laukiame ir tikimės.

     Tokia egzistencinė laiko samprata, besiremianti M.Heideggerio ir E.Husserlio fenomenologija, ir lemia, kad egzistencinė terapija pirmiausiai fokusuota į dabar esantį kliento gyvenimą, į jo dabartį, o praeitis ir ateitis svarstomi tik kaip reikšmingi dabarties aspektai.

     Praktinis egzistencinės terapijos taikymas. Turint galvoje, kad egzistencinės terapijos praktika susijusi su kruopščia klientų gyvenimo, jo pasaulėžiūros atraminių taškų bei vertybių analize, ji daugiau ilgalaikė nei trumpalaikė. Ji daugiau fokusuota į gyvenimo klausimus nei į simptomus. Terapijos procesas neturi griežtos struktūros, tuo labiau kokių nors darbo algoritmų, jame paprastai nėra vietos konkrečių psichoterapijos technikų taikymui. Tai bendras su klientu santykių terapijoje kūrimas, kliento problemų projektavimas į šių santykių erdvę, remiantis aukščiau išdėstytais teoriniais orientyrais. Svarbiausias terapeuto uždavinys – fenomenologinis kliento supratimas, skatinantis klientą geriau suprasti pamatinius savo gyvenimo principus, atsirandančias jame problemas ir sutrikimus.

     Egzistencinės terapijos klientai. Kadangi egzistencinės terapijos požiūriu, terapija atliekama ne klientui, o kartu su klientu, svarbiausias reikalavimas klientams, kaip ir bet kokioje psichoterapijoje – motyvacija, gebėjimas įvardinti savo sunkumus, bent minimali išgyvenamų jausmų ir būsenų refleksija, pasirengimas asmeniškai ir intensyviai dalyvauti bendrame darbe, bendradarbiauti siekiant terapijos tikslų. Kartais išsakomas klaidingas požiūris, kad egzistencinė terapija reikalauja kažkokio ypatingo kliento intelektualumo ar filosofinio pasirengimo. Taip nėra, nes filosofinių egzistencinės terapijos prielaidų svarba nereiškia ypatingų reikalavimų klientams kėlimo. Kad terapeuto darbas būtų efektyvus, terapijos filosofija, bendra teorija turėtų tapti terapeuto asmeninės gyvenimo filosofijos dalimi, nes padeda ne teorija, o gerai savo teoriją išmanantis terapeutas. Todėl galima sakyti, kad egzistencinės terapijos taikymo galimybes riboja ne klientai, o dirbančių terapeutų savižina, patirtis ir galimybės. Egzistencinė terapija gali būti efektyvi bet kokiems klientams – turintiems pačių įvairiausių gyvenimo sunkumų ir problemų, patekusiems į krizines ar ribines gyvenimo situacijas, sergantiems somatinėmis ir psichosomatinėmis ligomis, turintiems psichikos sutrikimų (tais atvejais, kai psichoterapija apskritai taikytina), poroms ir šeimoms. Galbūt egzistencinės terapijos taikymas turi tam tikrus klientų amžiaus apribojimus. Yra labai mažai duomenų apie šios terapijos taikymą pagalboje vaikams, ypač jaunesnio amžiaus, nors yra pozityvi terapinio darbo su vyresniais paaugliais praktika.

     Terapijos kontrakto ypatumai. Egzistencinėje terapijoje skiriama labai daug dėmesio terapijos kontraktui – tiek jo sudarymui, tiek persvarstymui, esant reikalui - kaip svarbiausiam pagalbos procesą struktūruojančiam terapijos darbo elementui. Ypač akcentuojamas terapeuto ir kliento atsakomybės pasidalinimas ir konkrečių bei realistiškų terapijos tikslų apibrėžimui.

     Kalbant apie atsakomybės pasidalinimą, laikoma, kad klientas daugiau atsakingas už darbo turinį, t.y. į psichoterapiją atnešamus klausimus, temas, o terapeutas daugiau atsakingas už tinkamų pagalbos klientu būdų parinkimą. Už bendro terapijos darbo rezultatus atsakingi tiek terapeutas, tiek klientas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į dar vieną kliento atsakomybės terapijoje aspektą – kiek jis prisiima atsakomybę, autorystę už problemas, kurios jį paskatino ieškoti psichoterapinės pagalbos. Akivaizdu, kad klientui galima padėti tik jo prisiimtos savo sunkumų autorystės ribose, nes nėra reikalo ką nors pačiam keisti dalykuose, už kuriuos atsakingi, kuriuos sukėlė kiti žmonės ar nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės. Todėl terapijoje dirbama tik su tuo, už ką klientas jaučiasi esąs atsakingas.

     Terapijos tikslų apibrėžimas, kartu su produktyvių terapinių santykių užmezgimu, laikomas svarbiausia pradinio terapijos etapo uždaviniu. Klientai į terapiją ateina su norais, lūkesčiais, viltimis. Jų pasimetimas, silpnumas, kentėjimas skatina terapeutą skubėti suteikti pagalbą. Egzistenciniu požiūriu, šis terapeuto skubėjimas atliepti kliento lūkesčiams, nepakankamai susipažinus su kliento sunkumų kontekstu ir supratus, kame konkrečiai klientui reikalinga pagalba, nepageidautinas, nes pažeidžia atsakomybės pagalbos procese balansą, vėliau ar anksčiau terapijos procesą atveda į aklavietę. Todėl egzistencinėje terapijoje daug dėmesio skiriama kliento norų transformavimui į abiems terapijos dalyviams suprantamus ir priimtinus, konkrečius ir pasiekiamus sutarto laiko rėmuose terapijos tikslus. Darbas apibrėžiant terapijos tikslus ir terapijos kontrakto sudarymą paverčia procesu, kurio pabaiga žymi pradinio terapijos etapo pabaigą. Šalia konkretumo ir atitikimo realioms kliento galimybėms bei turimiems resursams, terapijos tikslai turėtų būti formuluojami laukiamo rezultato terminais, t.y. jau darbo pradžioje mėginame įvardinti, kas turi įvykti, pasikeisti bendro darbo procese per sutartą laiką.

     Terapiniai santykiai. Egzistencinė terapinių santykių samprata remiasi M.Buberio(1998) dialogo filosofija, kur skiriamas dvejopas santykių būdas – Aš-Tu ir Aš-Tai santykiai. Pastaruoju atveju kitame matomas analizės, gydymo objektas, pirmuoju atveju – „įžengiama“ į kito žmogaus subjektyvaus patyrimo betarpiškumą. Kito žmogaus subjektyvios realybės tyrinėjimas gali vykti tik dviejų Aš susitikime. Tuo remdamasis R.Laing (1974) apibrėžia psichoterapiją: „Psichoterapija privalo būti dviejų žmonių mėginimas atskleisti buvimo žmogumi pilnatvę per jų tarpusavio kontaktą. Bet kokia technika, pritaikoma kitam be terapeuto savasties, susijusi su elgesiu, bet ignoruojanti subjektyvų patyrimą, susijusi su santykiais, bet ignoruojanti asmenis santykiuose – paprasčiausiai įamžina ligą, kurią mėgina gydyti. Psichoterapija visada yra dviejų patyrimo laukų santykis“.

     Taigi, psichoterapinis susitikimas egzistenciniu požiūriu pirmiausiai ir suprantamas kaip dviejų skirtingų žmonių dialogas, kurio kryptis nuolat atrandama bendrai. Šiame terapiniame dialoge fokusuojamasi į kliento patyrimą, t.y. susitikimas iš esmės vyksta kliento fenomenologiniame patirties lauke. Egzistencinėje terapijoje daugiau kalbama ne apie „darbą su klientu“, o apie tinkamą buvimo kartu būdų pasirinkimą. Kaip rašo E.Spinelli (1995), terapeutas turėtų vengti pranašesniojo, „žinančiojo“ vaidmens, kuriam aišku, kas kliento gyvenime yra netinkama, keistina ar šalintina. Vietoje mėginimo būti „gydytoju“, „mokytoju“, „profesionaliu pagalbininku“, terapeutui siūloma pirmiausiai būti atviram viskam, kas vyksta terapijos susitikime, visiems jausmams ir temoms, būti pasirengusiu besąlygiškai priimti kliento kitoniškumą, leisti jam patirti, ką reiškia būti išklausytu ir išgirstu.

     Terapijos sėkmės raktas jos pradžioje, kai terapeutas padeda klientui suvokti, jog jis dalyvauja bendro gyvenimo kūrime su visiškai kitokiu Kitu (terapeutu). Šis Kitas aiškiai formuluoja savo reikalavimus ir jų laikosi, yra nuoseklus santykiuose su klientu. Jis sako tai, ką galvoja, ir daro tai, ką sako. Klientui tai gali būti pirmas patyrimas būti su žmogumi, kuriuo galima pasikliauti (E.Spinelli, 2003).

     Egzistencinėje terapijoje svarbi priimanti ir atvira terapeuto laikysena, pirmiausiai priimant kliento esamą gyvenimo būdą. Kai terapeutas priima klientą tokį, koks jis šiuo metu yra, jis suteikia galimybę klientui nustoti smerkti ir kritikuoti save, o drąsiau peržiūrėti savo fiksuotus ir sustabarėjusius įsitikinimus, nuostatas, kurie dažnai ir lemia jį žlugdantį santykį su savimi, kitais žmonėmis, pasauliu apskritai, ir padeda suprasti, kaip klientas kuria problemas savo kasdieniame gyvenime. Nevertinantis terapeuto buvimas su kliento pasaulėvaizdžiu, nepaisant jo iškreiptumo, ribotumo, iracionalumo, nepaisant kliento sutrikimų, gali turėti lemiamos įtakos jo lūkesčiams ir įsivaizdavimui, kokie yra Kiti, ko Kiti tikisi iš jo, ko klientas tikisi iš Kitų.

     Dažniausiai nurodomos tokios terapeuto fenomenologinės nuostatos, lemiančios terapinių santykių pobūdį: 1) savo įsitikinimų, požiūrių, vertybinių nuostatų „suskliaudimas“ terapiniame dialoge, t.y. stengimasis nevertinti kliento požiūrių, charakterio bruožų, elgesio kaip gerų ar blogų, teisingų ar klaidingų; 2) dėmesys betarpiškam „buvimo su klientu“ patyrimui, nuolat aptariant tai, kas vyksta terapijos erdvėje; 3) vengimas aiškinti ar interpretuoti kliento elgesį, daugiau orientuojantis vietoj to į kliento gyvenimo kontekstų gilesnį supratimą.

     Egzistencinėje terapijoje terapeutas nesiekia būti reikšmingu asmeniu kliento gyvenime, neįsipareigoja išspręsti jo problemas. Kaip sako E. van Deurzen (1988), terapija orientuota į pagalbą klientui „atsistoti ir stovėti ant savo kojų, o ne ramstytis į kitus ar kitiems leisti ramstytis į jį“. Terapeutas yra greičiau kliento gyvenimo aiškinimosi katalizatorius. Jo tikslas – ne kliento gyvenimą daryti lengvesnį, o padėti galiausiai jam lengviau gyventi.

     Taigi, terapinius santykius egzistencinėje terapijoje galima būtų apibūdinti kaip jos dalyvių susietumo ir autonomiškumo dermę.

     Terapijos technikos ypatumai. Egzistencinė terapija neturi kokios nors specifinių pagalbos būdų ar terapijos technikų sistemos. Nėra specialių „egzistencinių darbo metodų“. Vietoje to, svarbiausiais dalykais yra terapeuto egzistencinė pasaulėžiūra, galvosena, nukreipta į siekimą suprasti žmogų jo konkrečioje gyvenimo realybėje. Beje, R.May (1958) egzistencinės terapijos esmę ir tapatino su terapeuto vidine egzistencine pozicija pasaulio ir žmonių atžvilgiu.

     Daugelis egzistencinės terapijos autoritetų dažniausiai apskritai pasisako prieš kokių nors terapijos technikų naudojimą. Teigiama, kad bet kokia technika ar vertinimo procedūra yra betarpiškų terapinių santykių kliūtimi. Kita vertus, esu tikras, kad egzistencinėje terapijoje galima naudotis visu šiuolaikinės psichoterapijos techniniu arsenalu. Čia svarbiausia, kad terapeutas, taikantis tas ar kitas terapijos technikas, suvoktų jų taikymo egzistencinį kontekstą. Pvz., M.Boss savo praktiniame darbe naudojo ortodoksinės psichoanalizės darbo būdus, tačiau buvo vienas ryškiausių egzistencinės terapijos atstovų. Konkretūs darbo metodai egzistencinėje terapijoje pasirenkami terapeutui atsakant sau į du klausimus:

• Kas geriausiai galėtų padėti suprasti kliento gyvenimą, jo kūrimo būdus visumoje?
• Kas geriausiai galėtų padėti kliento egzistenciją duotuoju gyvenimo momentu?

     Tačiau egzistencinis terapeutas pirmiausiai turėtų orientuotis į kliento kaip egzistencinio partnerio supratimą, o ne į metodus, kurie jį gali paversti amatininku, o klientą – terpinių manipuliacijų objektu. Ką reiškia egzistencinėje terapijoje suprasti klientą?

     Pasaulį, kuriame gyvename, gyvenimo realybę galime apibūdinti kaip fenomeną, kurį galima interpretuoti pačiais įvairiausiais būdais, priskiriant jam pačias įvairiausias prasmes. Egzistenciniu požiūriu, nėra „objektyvios“ ar „teisingos“ realybės, o tik vienaip ar kitaip skirtingų žmonių interpretuojama realybė. Todėl egzistencinėje terapijoje kliento problemų aiškinime vengiama naudoti redukcines interpretacijas, susiaurinančias fenomenus iki konkrečios prasmės – „tai reiškia štai tai...“ Vietoje jų naudojamos daug labiau atitinkančios egzistencinę dvasią hermeneutinės interpretacijos. Jų esmė – kliento ir jo gyvenimo fenomenų supratimo pagrindo išplėtimas plečiant gyvenimo kontekstą, kuriame tyrinėjami gyvenimo dalykai. Todėl egzistencinėje terapijoje svarbu kaip galima mažiau teigti, o daugiau klausti, siekiant plėsti kliento matomą fenomenologinį lauką. Akivaizdu, kad hermeneutinė interpretacija niekada negali būti baigtinė ir pilna, todėl, kad kliento gyvenimo kontekstai visada platesni nei galimybės juos aprėpti terapijos erdvėje. Bet kokie reiškiniai visada turi daugiau nei vieną paaiškinimą. Todėl egzistencinėje terapijoje ypač svarbiu laikomas terapeuto siekimas būti kaip galima arčiau aktualaus, betarpiško kliento patyrimo, stengiantis suprasti, ką vienas ar kitas įvykis, išgyvenimas reiškia pačiam klientui. Taigi, aukščiau nei terapeuto paaiškinimai statomas paties kliento aiškinimas, supratimas. Klientas skatinamas interpretuoti savo gyvenimo situacijas, o terapeutas yra tik pagalbininkas, asistentas. Terapeutas gali klysti ar suprasti iškreiptai, nes niekada kaip pagrindo supratimui neturi viso kliento gyvenimo pilnai, o tik jo fragmentus, ir tai tik tuos, kuriais pasidalinti su terapeutu nusprendžia klientas. Kaip rašo H.Cohn (2001), „dažnai tai, ką mes laikome paaiškinimais, yra tik viso labo mūsų prielaidos. Turėtume vengti „susitarimo“ su klientu, pavadinant jo arba savo spėliones paaiškinimais. Prielaidos gali būti artimos tiesai arba klaidingos, bet svarbiausia suprasti, kuo jos svarbios ne terapeuto teorinių samprotavimų ar patyrimo, o kliento gyvenimo kontekste“.

     Egzistencinės terapijos organizacija, oficialios struktūros ir mokymosi galimybės.
Lietuvoje nėra atskiros egzistencinės terapijos specialistus vienijančios organizacijos. Tačiau Lietuvoje įregistruota Rytų Europos Egzistencinės terapijos asociacija (REETA), kuri yra Europos psichoterapijos asociacijos narė. REETA yra Lietuvos sekcija, vienijanti virš 50 narių.

     Egzistencinės terapijos centru Lietuvoje galima laikyti Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutą (HEPI) (direktorius – prof. R.Kočiūnas, prezidentas – L.Judelevičius), oficialiai įregistruotą 1995 m. ir pradėjusio savo praktinę veiklą Birštone 1996m. Svarbiausias HEPI tikslas – egzistencinės-fenomenologinės psichologijos ir terapijos vystymas, šios srities mokymo programų, seminarų, konferencijų organizavimas ir realizavimas.

     Svarbiausia HEPI veiklos sfera – tarptautinės mokymo programos „Egzistencinė terapija“ realizavimas. Joje rengiami egzistenciniai terapeutai ir šios srities supervizoriai. Programa susideda iš trijų pakopų. Pradinio lygio studijų apimtis – 482 auditorinės val.; studijų trukmė – 1,5 metų. Šioms studijoms priimami psichologai (taip pat ir studijuojantys aukštųjų mokyklų magistrantūroje), gydytojai, socialiniai darbuotojai, pedagogai, dvasininkai. Profesionaliojo lygio studijų apimtis – 582 auditorinės val.; studijų trukmė – 2 metai. Šioms studijoms priimami tik sėkmingai baigę pradinio lygio studijas bei turintys nuolatinę psichologinio konsultavimo ar psichoterapijos praktiką. Jas baigus, išduodamas psichoterapeuto (egzistencinė terapija) diplomas. Supervizorių rengimo studijų apimtis – 300 auditorinių val.; studijų trukmė – 2 metai. Joms priimami tik baigę pilną egzistencinės terapijos mokymo kursą ir turintys ne mažesnę nei 5 metų nuolatinio psichoterapijos darbo praktiką.

     HEPI taip pat realizuojama „Konsultavimo ir psichoterapijos pagrindų“ (apimtis – 278 auditorinės val.) ir „Grupinės psichoterapijos“ (pirmųjų dviejų etapų apimtis – 498 auditorinės val.) tarptautines mokymo programas.

     Apie HEPI mokymo programas ir seminarus smulkiau galima sužinoti adresu www.hepi.lt .


     Literatūra

1. Alekseičikas A. (1999) Intensyvus terapinis gyvenimas. // R.Kočiūnas (sudaryt.) Grupinė psichoterapija Lietuvoje. V.: ViaRecta, p. 9-27.

2. Binswanger L. (1975) Being-in-the-World: Selected Papers of Ludwig Binswanger. N.Y.: Basic Books, 1963.

3. Buber M. (1998) Dialogi principas I. Aš ir Tu. V.: Katalikų pasaulis.

4.Cohn H. (2002) Misconceptions in existential therapy. // S. du Plock (ed.) Further Existential Challenges to Psychotherapeutic Theory and Practice. London: The Society for Existential Analysis, p. 17-23.

5. Cohn H. (2001) Thought and practice in existential therapy. // Existential Analysis, 12, 2, p. 200-206.

6. van Deurzen-Smith E. (1997) Everyday Mysteries: Existential Dimensions of Psychotherapy. London: Routledge.

7. van Deurzen-Smith E. (1988) Existential Counselling in Practice. London: Sage.

8. Frankl V. (1998) Žmogus ieško prasmės: ...vis vien sakyti gyvenimui Taip. Logoterapijos santrauka. V.: Katalikų pasaulis.

9. Heidegger M. (1962) Being and Time. N.Y.: Harper and Row.

10. Holzhey-Kunz A. (1997) What defines the daseinanalytical process? // Journal of the Society for Existential Analysis, 8, 1, p. 93-104.

11. Kočiūnas R. (2000) Existential experience and group therapy. // Journal of the Society for Existential Analysis, 11, 2, p. 91-112.

12. Kočiūnas R. (1999) Egzistencinis patyrimas ir grupinė terapija. // R.Kočiūnas (sudaryt.) Grupinė psichoterapija Lietuvoje. V.: ViaRecta, p. 104-126.

13. Laing R.D. (1974) The Politics of Experience and the Bird of Paradise. Harmondsworth: Penguin.

14. May R. (1981) Freedom and Destiny. N.Y.: Norton.

15. May R. (1983) The Discovery of Being: Writings in Existential Psychotherapy. N.Y.: Norton.

16. May R. (1977) The Meaning of Anxiety. N.Y.: Norton.

17. May R., Angel E., Ellenberger H.F. (eds.) Existence: A New Dimension in Psychology and Psychiatry. N.Y.: Simon and Shuster.

18. Sartre J.-P. (1948) Existentialism and Humanism. London: Methuen.

19. Spinelli E. (2003) Egzistencinės terapijos seminaro Birštone medžiaga.

20. Spinelli E. (1995) The Interpreted World: An Introduction to Phenomenological Psychology. London: Sage, 2nd ed.

Atnaujinta Antradienis, 02 Kovas 2010 22:24