russian lithuanian english
Home Straipsniai Egzistencinis požiūris grupinėje psichoterapijoje
Egzistencinis požiūris grupinėje psichoterapijoje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Rimantas Kočiūnas   
Antradienis, 02 Kovas 2010 22:26


Rimantas Kočiūnas  Egzistencinis požiūris grupinėje psichoterapijoje

Profesorius, socialinių mokslų (psichologija) habilitacija

Vilniaus universitetas
Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedra
Universiteto g. 9/1, LT-01513 Vilnius

Tel. 266 76 05
El.paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
   

 

Straipsnyje ap­ta­ria­mas psicho­te­ra­pi­nės gru­pės mo­de­lis (va­di­na­mas eg­zis­ten­ci­nio pa­ty­ri­mo gru­pe), kurį autorius porą paskutinių dešimtmečių plėtoja egzistencinės paradigmos rėmuose. Jis re­mia­si eg­zis­ten­ci­ne žmo­gaus kaip bū­ties-pa­sau­ly­je sam­pra­ta. Psicho­te­ra­pi­jos pro­ce­se grupėje  orientuojamasi į du svarbiausius dalykus. Pir­ma­sis – sie­ki­mas su­pras­ti da­ly­vių pro­ble­mas svar­biau­sių gy­ve­ni­mo pa­sau­lio mat­me­nų – fi­zi­nio, so­cia­li­nio, psicho­lo­gi­nio ir dva­si­nio – kon­teks­te. Ant­ra­sis – da­ly­vių gy­ve­ni­mo sun­ku­mai ty­ri­nė­ja­mi universalių eg­zis­ten­ci­nių duo­ty­bių plot­mė­je. Kaip svar­biau­sios iš­ski­ria­mos šios duo­ty­bės: „įmes­tis į pa­sau­lį“; san­ty­kiai su ki­tais; gy­ve­ni­mo baig­ti­nu­mas; lais­vė ir at­sa­ko­my­bė; ner­i­mas; įprasminimo poreikis; lai­ko susietumas. Straipsnyje taip pat ap­ta­ria­mi universalūs egzistencinio patyrimo gru­pės tikslai, svarbiausi funk­ci­o­na­vi­mo bruo­žai bei dar­bo bū­dai. Taip pat ap­ta­ria­ma ter­a­peu­to lai­ky­se­na eg­zis­ten­ci­nio pa­ty­ri­mo gru­pė­je, ku­ri yra reikš­min­ga psicho­te­ra­pi­nio dar­bo da­li­s.     Terapinių pokyčių egzistencinio patyrimo grupėje siekiama nuolat kreipiant dalyvius į žmogaus būties sąlygų sąmoningą refleksiją. Svarbiausiais laikomi savęs ir gyvenimo supratimo pokyčiai.

     Pagrindiniai žodžiai: egzistencinės duotybės, egzistencinio patyrimo grupė.

     ­  Kiek­vie­no­je psicho­te­ra­pi­jos pa­ra­dig­mo­je in­di­vi­du­a­laus dar­bo su kli­en­tais prin­ci­pai mėginami pri­tai­kyti ir psicho­te­ra­pi­niam dar­bui gru­pė­je. Eg­zis­ten­ci­nėje ter­a­pi­joje taip pat siekiama eg­zis­ten­ci­nės fi­lo­so­fi­jos ir psicho­lo­gi­jos prin­ci­pus perkelti į grupinio darbo erdvę. Psicho­te­ra­pi­nė­je gru­pė­je šiuo atveju dė­me­sys su­tel­kia­mas ne tiek į da­ly­vių as­me­ni­nių pro­ble­mų spren­di­mą, kiek į gru­pės gy­ve­ni­mo kū­ri­mą ir vys­ty­mą bei gi­les­nį ja­me vyks­tan­čių pro­ce­sų su­pra­ti­mą.

    ­ Tačiau eg­zis­ten­ci­nė­je ter­a­pi­jo­je Va­ka­rų ša­ly­se iki šiol eg­zis­tuo­ja tik at­ski­ri mė­gi­ni­mai svars­ty­ti jos prin­ci­pų tai­ky­mą gru­pi­nė­je psicho­te­ra­pi­jo­je (Ho­ra, 1968; Mul­lan, 1978; Cohn, 1997; Ja­cob­sen, 1997; Tan­tam, 2005). Ya­lom (2002), vie­nas žy­miau­sių gru­pi­nės psicho­te­ra­pi­jos at­sto­vų, ne­re­tai pri­ski­ria­mas eg­zis­ten­ci­nės ter­a­pi­jos pa­ra­dig­mai, ap­skri­tai kal­ba apie eg­zis­ten­ci­nės ir gru­pi­nės ter­a­pi­jos prin­ci­pi­nį skir­tin­gu­mą („aš ne­pra­kti­kuo­ju „eg­zis­ten­ci­nės gru­pi­nės ter­a­pi­jos“ – tie­są pa­sa­kius, net­gi ne­ži­nau, kaip tai at­ro­dy­tų“). Kai kurie pa­mi­nė­tų au­to­rių (Cohn, Tantam) siū­lo kur­ti gru­pi­nę eg­zis­ten­ci­nę ter­a­pi­ją grupinės analizės pa­grin­du. Tačiau grupės di­na­mi­kos sam­pra­ta šiuo at­ve­ju aki­vaiz­džiai sto­ko­ja nuo­sek­laus te­o­ri­nio eg­zis­ten­ci­nio pa­grin­do.

    ­ Pa­kan­ka­mai pa­grįs­tai ga­li­ma tvir­tin­ti, kad eg­zis­ten­ci­nis po­žiū­ris gru­pi­nė­je psicho­te­ra­pi­jo­je daug anks­čiau ir nuo­sek­liau pra­dė­tas vys­ty­ti Lie­tu­vo­je. Čia pir­miau­sia pa­mi­nė­ti­nas sa­vi­tas, ori­gi­na­lus A.Alek­sei­či­ko gru­pi­nės psicho­te­ra­pi­jos mo­de­lis, ži­no­mas „In­ten­sy­vaus ter­a­pi­nio gy­ve­ni­mo“ var­du (Alek­sei­či­kas, 1999, 2008). Šis mo­de­lis re­mia­si „gims­tan­čiu ir be­si­vys­tan­čiu“ gru­pės gy­ve­ni­mu – nuo jos „kū­di­kys­tės“ iki „mir­ties“. Pa­grin­di­nė A.Alek­sei­či­ko psicho­te­ra­pi­jos kon­cep­ci­jos ka­te­go­ri­ja yra gy­ve­ni­mas kaip pir­mi­nis pro­ce­sas, ap­i­man­tis vis­ką, taip pat ir Nie­ką, ne-gy­ve­ni­mą. Ter­a­pi­nė­je gru­pė­je A.Alek­sei­či­kas ku­ria ypa­tin­gą „erd­vę“ ir „lai­ką“, spe­ci­fi­nes ap­lin­ky­bes, ku­rios ska­tin­tų reikš­tis gy­ve­ni­mo gy­do­mą­sias ga­lias, at­skleis­tų iki šiol ne­pa­ste­bė­tas gy­ve­ni­mo ga­li­my­bes.            

    ­ Au­to­riaus siū­lo­mas „eg­zis­ten­ci­nio pa­ty­ri­mo“ gru­pi­nė­je psicho­te­ra­pi­jo­je mo­de­lis, kurio užuomazgos šio žurnalo puslapiuose pirmą kartą buvo aptartos dar 1991 m. (Kočiūnas, 1991), te­o­riš­kai re­mia­si kai ku­riais „In­ten­sy­vaus ter­a­pi­nio gy­ve­ni­mo“ prin­ci­pais, taip pat šiuo­lai­ki­nės eg­zis­ten­ci­nės ter­a­pi­jos (R.May, J.Bu­gen­tal, V.Frankl, E. van Deur­zen, E.Spi­nel­li) kon­cep­ci­jo­mis. Šio modelio raidai didelės įtakos turėjo ir be­veik 30 me­tų prak­ti­nio dar­bo su įvai­raus po­bū­džio ir for­ma­to psicho­te­ra­pi­nė­mis gru­pė­mis pa­tir­ti­s.

 Bendriausi teoriniai egzistencinės terapijos principai

     ­ Žmo­gaus kaip bū­ties-pa­sau­ly­je sam­pra­ta. Eg­zis­ten­ci­niu po­žiū­riu žmo­gaus sa­vas­tis api­bū­di­na­ma kaip „bū­tis-pa­sau­ly­je“ (Da­sein). Ši sąvoka atspindi žmogaus ir pasaulio vienovę. Da­sein ne­lai­ky­ti­nas vi­di­ne re­a­ly­be; ga­li­me kal­bė­ti tik apie vi­sy­biš­ką žmo­gaus gy­ve­ni­mo pa­sau­lį, tu­rin­tį įvai­rius vi­di­nius ir iš­o­ri­nius as­pek­tus. Mė­gin­da­mi ana­li­zuo­ti kli­en­tą vien kaip psicho­di­na­mi­nę sis­te­mą, at­ski­rai nuo jo pa­sau­lio, iš­lei­džia­me iš akių tai, jog bet koks žmo­gus yra su­dė­tin­gas „bio-so­cio-psicho-dva­si­nis fe­no­me­nas“ (van Deur­zen, 1997), eg­zis­tuo­jan­tis ne­at­sie­­ja­mai nuo įvai­rių gy­ve­ni­mo kon­teks­tų. Tai­gi, eg­zis­ten­ci­nia­me po­žiū­ry­je į žmo­gų at­lie­ka­ma svar­bus „po­sū­kis“ – žmo­gaus su­pra­ti­mo cent­ras iš in­di­vi­du­a­lios są­mo­nės sfe­ros per­ke­lia­mas į daug pla­tes­nę erd­vę – žmo­gaus gy­ve­ni­mo pa­sau­lį. To­dėl psicho­te­ra­pi­jos pro­ce­se tu­ri­me ty­ri­nė­ti kli­en­to gy­ve­ni­mą kaip su­dė­tin­gą san­ty­kių su pa­sau­liu tink­lą. Šis su­si­e­tu­mo (in­ter-re­la­ted­ness) prin­ci­pas lai­ko­mas eg­zis­ten­ci­nio ter­a­pi­nio mąs­ty­mo pa­grin­du (Spinelli, 1997).

    ­ Sie­kiant su­pras­ti kli­en­to gy­ve­ni­mo pa­sau­lį, ori­en­tuo­ja­ma­si į šiuos svar­biau­sius jo mat­me­nis: fi­zi­nį (kū­niš­ko­sios, ma­te­ria­li­nės eg­zis­ten­ci­jos sfe­ra), so­cia­li­nį (so­cia­li­nių, vie­šų­jų san­ty­kių sfe­ra), psicho­lo­gi­nį (psichi­kos ir ar­ti­mų, in­ty­mių san­ty­kių sfe­ra) ir dva­si­nį (pa­sau­lė­žiū­ros, ver­ty­bių, pra­smių, san­ty­kių su trans­cen­den­ti­ne re­a­ly­be sfe­ra) (van Deur­zen, 2002). Jie yra są­ly­giš­ki ori­en­ty­rai kli­en­to gy­ve­ni­mo pa­sau­lio ty­ri­nė­ji­mui psicho­te­ra­pi­jos pro­ce­se.

     ­ Uni­ver­sa­lios eg­zis­ten­ci­jos są­ly­gos. Dar vie­na svar­bi žmo­gaus su­pra­ti­mo ori­en­ty­rų eg­zis­ten­ci­nės ter­a­pi­jos pro­ce­se sis­te­ma – gy­ve­ni­mo ir jo sun­ku­mų ana­li­zė taip uni­ver­sa­liųjų eg­zis­ten­ci­jos są­ly­gų (dar va­di­na­mų eg­zis­ten­cia­lais ar eg­zis­ten­ci­jos duo­ty­bė­mis) plot­mė­je. Nors nė­ra vie­nin­gos nuo­mo­nės, ką lai­ky­ti to­kio­mis są­ly­go­mis, daž­niau­siai, se­kant M.Hei­deg­ge­riu, iš­ski­ria­mos šios: „įmes­tis į pa­sau­lį“ kaip at­si­ra­di­mo gy­ve­ni­me ap­lin­ky­bės; san­ty­kių su ki­tais žmo­nė­mis ne­iš­ven­gia­mu­mas (bū­tis-drau­ge); gy­ve­ni­mo baig­ti­nu­mas; pri­gim­ti­nė lais­vė, jos ri­bos ir at­sa­ko­my­bė už pa­si­rin­ki­mo bū­ti lais­vu pa­sek­mes; ner­i­mas kaip uni­ver­sa­li eg­zis­ten­ci­nė bū­se­na; po­rei­kis įpras­min­ti vi­sa, kas vyks­ta gy­ve­ni­me; ir lai­ko kaip pra­ei­ties-da­bar­ties-at­ei­ties sin­te­zės iš­gy­ve­ni­mas (Kočiūnas, 2008). Kli­en­tų gy­ve­ni­mo pro­ble­mos daž­niau­siai ir su­pran­ta­mos kaip in­di­vi­du­a­laus san­ty­kio su jomis iš­da­va ir ana­li­zuo­ja­mos šių san­ty­kių vi­su­mos kon­teks­te.

    ­ Ko­kie svar­biau­si at­ra­mi­niai taš­kai ga­li bū­ti iš­skir­ti, ap­ta­riant gru­pė­je da­ly­vių gy­ve­ni­mo sun­ku­mus san­ty­kio su eg­zis­ten­ci­jos duo­ty­bė­mis kon­teks­te?

     ­ „Įmes­ties į pa­sau­lį“ są­ly­gos (is­to­ri­nės, kul­tū­ri­nės, bio­lo­gi­nės, so­cia­li­nės, psicho­lo­gi­nės gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bės) su­da­ro pra­di­nį gy­ve­ni­mo kon­teks­tą. Į ter­a­pi­nę gru­pę da­ly­viai at­ei­na „už­da­ry­ti sa­vo is­to­ri­jo­je“ – gi­mę tam tik­ru me­tu, tam tik­ra­me ge­og­ra­fi­nės erd­vės ir kul­tū­ros kon­teks­te, tam tik­ro­je šei­mo­je su konk­re­čio­mis tra­di­ci­jo­mis, tė­vų as­me­ny­bės ypa­tu­mais ir vai­kų auk­lė­ji­mo sam­pra­ta, pa­vel­dė­ję pa­grin­dą vie­noms ga­li­my­bėms ir ap­ri­bo­ji­mu – ki­toms. Kruopš­ti „įmes­ties į pa­sau­lį“ sa­ly­gų ana­li­zė konk­re­taus gy­ve­ni­mo kon­teks­te ga­li pa­dė­ti gru­pės da­ly­viams aiš­kiau pa­ma­ty­ti, su kuo gy­ve­ni­me de­rė­tų su­si­tai­ky­ti kaip su ne­pa­kei­čia­mais in­di­vi­du­a­laus gy­ve­ni­mo fak­tais, kaip į pra­ei­ties įvy­kius ir pa­tir­tis pa­žvelg­ti pla­tes­nia­me esa­mo am­žiaus ir pa­tir­ties kon­teks­te, kaip la­biau re­a­lis­tiš­kai įver­tin­ti esa­mus gy­ve­ni­mo ir sa­vęs kei­ti­mo re­sur­sus bei ga­li­mas kliū­tis.

    ­ Bū­tis-drau­ge yra be­ne svar­biau­sias žmo­giš­ko­sios eg­zis­ten­ci­jos kon­teks­tas. Bū­dai, ku­riais žmo­nės pri­i­ma šią duo­ty­bę, su­ku­ria gau­sy­bę tar­pas­me­ni­nių są­vei­kų va­rian­tų. Eg­zis­ten­ci­niu po­žiū­riu, žmo­gų ga­li­ma pa­žin­ti ir su­pras­ti tik jo tar­pas­me­ni­na­me, su­si­e­tu­mo su ki­tais bū­dų kon­teks­te. Dė­me­sys su­si­e­tu­mui psicho­te­ra­pi­nė­je gru­pė­je ypa­tin­gai svar­bus, nes jo­je kaip nie­kur ki­tur aki­vaiz­džiai ga­li­me pa­ma­ty­ti da­ly­vių tar­pas­me­ni­nių san­ty­kių pro­ble­mas,  gru­pė­je taip pat at­si­ve­ria ga­li­my­bės jas spręs­ti re­a­liuo­se san­ty­kiuo­se.

    ­ Gy­ve­ni­mo baig­ti­nu­mo ar­ba mir­ties klau­si­mas egzistenciniu požiūriu neatsiejamas nuo kasdienio gyvenimo. Gy­ve­ni­mas ir mir­tis nė­ra at­ski­ros vie­na nuo ki­tos lai­ko at­kar­pos, o eg­zis­tuo­ja ta­me pa­čia­me lai­ke, vie­nu me­tu ir vi­sa­da. Eg­zis­ten­ci­nė­je ter­a­pi­jo­je ne­sie­kia­ma spe­cia­liai eksp­lo­a­tuo­ti šios tie­sos, bet sten­gia­ma­si pa­si­nau­do­ti gru­pės da­ly­vių kas­die­nio gy­ve­ni­mo bei gru­pė­je ky­lan­čio­mis si­tu­a­ci­jo­mis šios eg­zis­ten­ci­jos duo­ty­bės „at­gai­vi­ni­mui“. Nors skam­ba pa­ra­dok­sa­liai, gy­ve­ni­mas įgau­na pra­smę bū­tent baig­ti­nu­mo dė­ka, nes nuo­lat pri­me­na apie tai, kad gy­ve­ni­mo  ga­li­my­bių re­a­li­za­vi­mas ne­ga­li bū­ti ati­dė­lio­ja­mas. Baig­ti­nu­mas su­tei­kia gyvenimui mak­si­ma­liai po­zi­ty­vų re­a­lu­mą, o kiek­vie­nai da­bar­ties va­lan­dai - ab­so­liu­čią reikš­mę.

    ­ Lais­vės ka­te­go­ri­ja yra vie­na svar­biau­sių tiek gru­pės da­ly­vių sun­ku­mų, tiek pa­čios „ter­a­pi­nės erd­vės“ gru­pė­je su­pra­ti­me (Kočiūnas, 2003). Lais­vės sam­pra­tų įvai­ro­vė­je eg­zis­ten­ci­nis po­žiū­ris la­biau­siai skep­tiš­kai ver­ti­na ga­li­my­bę sie­ti lais­vę su ap­ri­bo­ji­mų ne­bu­vi­mu. Van Deur­zen (2002) ma­ny­mu, apie lais­vę ga­li­me kal­bė­ti tik tiek, kiek pri­pa­žįs­tame ar įsi­są­mo­ni­name, kas yra ga­li­ma, kas yra bū­ti­na ir kas yra ne­į­ma­no­ma. Tai­gi, eg­zis­ten­ci­nė­je ter­a­pi­jo­je kal­ba­ma apie si­tu­a­ci­nę lais­vę, kaip vie­nin­te­lę re­a­lią. Ji reiš­kia, kad kiek­vie­nas pa­si­rin­ki­mas tik ta­da yra re­a­lis­tiš­kas, kai ati­tin­ka konk­re­čios gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jos tei­kia­mas ga­li­my­bes ir at­si­žvel­gia į si­tu­a­ci­jo­je sly­pin­čius ap­ri­bo­ji­mus. Ki­taip ta­riant, eg­zis­ten­ci­niu po­žiū­riu lais­vė vi­sa­da yra ri­bo­ta. Ta­čiau žmo­gus iš pri­gim­ties yra lanks­tus ir, ne­pai­sant įvai­rių ri­bo­jan­čių ap­lin­ky­bių, pa­kan­ka­mai lais­vai ga­li rink­tis bu­vi­mo įvai­rio­se gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­se bū­dus. Kas­die­nia­me gy­ve­ni­me lais­vė re­a­li­zuo­ja­ma ne­nu­trūks­ta­mo rin­ki­mo­si pro­ce­se. Žmo­gaus ge­bė­ji­mas rink­tis, net jei kar­tais ten­ka rink­tis tik sa­vo nuo­sta­tą ne­pa­kei­čia­mų gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bių at­žvil­giu, iš­lie­ka esant bet ku­riems ap­ri­bo­ji­mams ir pri­klau­so ne nuo ap­lin­ky­bių, o nuo jo dva­si­nio nu­si­tei­ki­mo. Eg­zis­ten­ci­nė­je ter­a­pi­jo­je pa­brė­žia­ma, kad to­kia po­zi­ty­vi lais­vės sam­pra­ta yra žmo­giš­ko­jo oru­mo pa­grin­das.

    Lais­vė ne­at­ski­ria­ma nuo at­sa­ko­my­bės. Būti at­sa­kin­gam reiš­kia pa­si­ren­gi­mą mo­kė­ti lais­vės kai­ną, į ku­rią įei­na pas­tan­gos, ri­zi­ka, ner­i­mas, pa­sek­mės. Mo­ky­ma­sis bū­ti at­sa­kin­gai lais­vam, su­vo­kiant, kad lais­vė nie­ka­da nie­ko ne­ga­ran­tuo­ja, o tik su­tei­kia šan­są vie­nų ar ki­tų pla­nų re­a­li­za­vi­mui – vie­nas iš svar­biau­sių uni­ver­sa­lių psicho­te­ra­pi­nės gru­pės už­da­vi­nių.

    ­ Žmo­gaus eg­zis­ten­ci­nė si­tu­a­ci­ja – „įmes­tis“, gy­ve­ni­mo baig­ti­nu­mas, bū­ti­nu­mas nuo­lat rink­tis, sa­vas­ties fik­suo­tu­mo ir sta­bi­lu­mo są­ly­giš­ku­mas – yra nuolatinis ner­i­mo bū­se­nos šaltinis. Svar­biau­sia eg­zis­ten­ci­nia­me po­žiū­ry­je tai, kad ner­i­mas nebetrak­tuojamas kaip ne­ga­ty­vi ar pa­to­lo­gi­nė bū­se­na, o pa­brė­žia­mas jos ne­iš­ven­gia­mu­mas ir uni­ver­sa­lu­mas. R.May (1977) ner­i­mą api­bū­di­na kaip nuo­gąs­ta­vi­mą, su­si­ju­sį su grės­me ver­ty­bėms, ku­rias žmo­gus lai­ko es­mi­nė­mis sa­vo eg­zis­ta­vi­mui. Ben­driau­sia pra­sme jį su­ke­lia grės­mė pra­ras­ti bū­tį-pa­sau­ly­je, nes jos iš­sau­go­ji­mas ir įtvir­ti­ni­mas yra vie­nas iš ba­zi­nių žmo­gaus po­rei­kių.

    ­ Eg­zis­ten­ci­niu po­žiū­riu ski­ria­mas eg­zis­ten­ci­nis (nor­ma­lus) ir ne­u­ro­ti­nis (pa­to­lo­gi­nis) ner­i­mas (Tillich, 1999; May, 1977). Pir­ma­sis su­si­jęs su na­tū­ra­liu gy­ve­ni­mo pro­ce­su – as­me­ny­bės rai­dos iš­šū­kiais, ne­iš­ven­gia­mais įpras­tos gy­ve­ni­mo tvar­kos po­ky­čiais, svar­biais įvy­kiais, kri­zi­nė­mis si­tu­a­ci­jo­mis. Ne­u­ro­ti­nis ner­i­mas ne­pro­por­cin­gas sa­vo raiš­ka ob­jek­ty­vioms grės­mėms ir daž­niau­siai bū­na su­si­jęs su ar­ti­mų san­ty­kių su tė­vais nor­ma­lios rai­dos iš­krai­py­mais (ba­zi­nis ne­sau­gu­mo, ne­už­tik­rin­tu­mo jaus­mas). Prak­tiš­kai ne­į­ma­no­ma įvar­din­ti uni­ver­sa­lių eg­zis­ten­ci­nio ir ne­u­ro­ti­nio ner­i­mo sky­ri­mo kri­te­ri­jų. Sa­ly­giš­ka ri­ba ga­li bū­ti brė­žia­ma tik konk­re­taus žmo­gaus psichi­kos erd­vė­je, at­si­žvel­giant į jo emo­ci­nį reak­ty­vu­mą, ben­drą ner­i­mas­tin­gu­mo ly­gį, psicho­lo­gi­nės sa­vi­gy­nos bū­dų ypa­tu­mus ir pan. Eg­zis­ten­ci­nė­je ter­a­pi­jo­je pir­miau­sia sie­kia­ma dau­giau su­pras­ti ner­i­mo bū­se­ną, at­skleis­ti jos pra­smę gru­pės da­ly­vių gy­ve­ni­miš­ko­sios si­tu­a­ci­jos ir gru­pė­je vyks­tan­čių pro­ce­sų kon­teks­te, pa­dė­ti pa­ma­ty­ti da­ly­viams, apie ko­kių po­ky­čių bū­ti­nu­mą pa­ti­ria­mas ner­i­mas „sig­na­li­zuo­ja“.

     Kiek­vie­nas žmo­gus „pa­smerk­tas“ ieš­ko­ti pra­smės ta­me, kuo ir kaip jis gy­ve­na. Nie­kas ne­ga­li bū­ti tik­ras, ar pra­smė ap­skri­tai eg­zis­tuo­ja, ta­čiau kad ir kaip gy­ve­ni­mas at­ro­dy­tų su­tri­kęs, pa­ni­ręs į su­maiš­tį, vi­sa­da įma­no­ma at­ras­ti tam tik­rą tvar­ką ja­me, jei­gu mes be­są­ly­giš­kai ti­ki­me gy­ve­ni­mo pra­smin­gu­mu. Psicho­te­ra­pi­nė­je gru­pė­je pe­ri­odiš­kai ke­liant klau­si­mą apie da­ly­vių pa­si­rink­to bu­vi­mo su ki­tais bū­do, įvai­rių po­el­gių, gru­pės pro­ce­so ap­skri­tai pra­smin­gu­mą, ieš­ko­ma re­sur­sų nuo­la­ti­niam gy­ve­ni­mo „gai­vi­ni­mui“, kei­ti­mui. Itin svar­bus ir lais­vos va­lios prin­ci­pas, tei­gian­tis, kad kiek­vie­nas yra lais­vas pa­si­rink­ti, ieš­ko­ti pra­smės ar to ne­da­ry­ti. Gy­ve­ni­mo po­ky­čiai ne­ga­li bū­ti „įper­ša­mi“ ar pri­me­ta­mi ki­tam žmo­gui; tik pa­ties as­mens pa­si­rink­tas kei­ti­mo­si ke­lias psicho­te­ra­pi­ją da­ro re­zul­ta­ty­vią. Ter­a­peu­tas yra tik asis­ten­tas da­ly­viams kiek­vie­nu mo­men­tu ren­kan­tis, ar keis­ti ką nors gy­ve­ni­me ap­skri­tai, kiek ir ką keis­ti, ka­da at­si­sa­ky­ti pa­gal­bos ir pa­mė­gin­ti tvar­ky­tis su gy­ve­ni­mu sa­va­ran­kiš­kai.

     Dar vie­na pa­ma­ti­nė eg­zis­ten­ci­nė duo­ty­bė – bū­tis lai­ke ar­ba lai­kiš­ku­mas. Eg­zis­ten­ci­niu po­žiū­riu, pra­ei­tis, da­bar­tis ir at­ei­tis nė­ra li­ni­ji­nia­me san­ty­ky­je, t.y. ne­se­ka vie­nas po ki­to („laik­ro­di­nis lai­kas“). Tarp jų taip pat nė­ra aiš­kaus prie­žas­ti­nio ry­šio. Pra­ei­tis nė­ra da­bar­ties „prie­žas­tis“, kaip kad ka­muo­lys rie­da da­bar to­dėl, kad prieš tai jį kaž­kas pa­ri­den­o, pir­miau­sia to­dėl, kad pa­ti pra­ei­tis, kad ir kaip pa­ra­dok­sa­liai tai s­kam­bė­tų, yra nuo­lat kin­tan­ti pa­ty­ri­mo struk­tū­ra. Eg­zis­ten­ciš­kai vis­kas yra da­bar­ty­je – pra­ei­tis yra kaip duo­ty­bė, į ku­rią da­bar vie­naip ar ki­taip re­a­guo­ja­me, o at­ei­tis yra mū­sų lū­kes­čiai, sva­jo­nės, no­rai, po­ten­cia­lu­mas, ga­li­my­bės, at­spin­di­mi da­bar­ty­je. Ki­taip ta­riant, trys lai­ko mat­me­nys su­da­ro da­bar­tį, ku­ri vie­nin­te­lė yra re­a­li. Da­bar­tis yra kaip lai­ko tink­las, ku­ria­me su­si­py­nę pra­ei­ties įvy­kiai, nuo­lat kin­tan­tys da­bar­ties mo­men­tai ir tai, ko dar tik lau­kia­me ir ti­ki­mės (Kočiūnas, 2008). To­kia eg­zis­ten­ci­nė lai­ko sam­pra­ta, be­si­re­mian­ti M.Hei­deg­ge­rio ir E.Hus­ser­lio fe­no­me­no­lo­gi­ja, ir le­mia, kad eg­zis­ten­ci­nė­je ter­a­pi­jo­je pirmiausia ori­en­tuo­ja­ma­si į esa­mu mo­men­tu vyks­tan­tį gru­pės da­ly­vių gy­ve­ni­mą, o jų pra­ei­tis ir at­ei­tis svars­to­mi tik kaip reikš­min­gi da­bar­ties as­pek­tai.


Svarbiausi egzistencinio patyrimo grupės principai

      Aukš­čiau iš­dės­ty­ti svar­biau­si te­o­ri­niai eg­zis­ten­ci­nio psicho­te­ra­pi­nio dar­bo ori­en­ty­rai yra au­to­riaus plėtoja­mo eg­zis­ten­ci­nio gru­pi­nės psicho­te­ra­pi­jos mo­de­lio at­ra­mi­niai taš­kai. To­liau aptarsime svarbiausius šio modelio aspektus. 

     Eg­zis­ten­ci­nis pa­ty­ri­mas. Kaip šia­me kon­teks­te su­pran­ta­mas „eg­zis­ten­ci­nis pa­ty­ri­mas“? Są­vo­ka „eg­zis­ten­ci­nis“ iš­reiš­kia ba­zi­nę psicho­te­ra­pi­jos pro­ce­so ori­en­ta­ci­ją į vi­sa­a­pi­man­tį gru­pės gy­ve­ni­mą.  Tai grei­čiau pro­ce­sas nei for­ma, ke­lias nei tiks­las, ne­api­brėž­tu­mas nei konk­re­tu­mas, bū­tis nei bui­tis. Ja­me vis­kas tar­pu­sa­vy su­si­ję. Egzistencinio patyrimo (EP) gru­pę ga­li­ma api­bū­din­ti kaip struk­tū­ruo­tą gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­ją, ku­rio­je da­ly­viai, tu­rin­tys uni­ka­lią gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją ir pa­tir­tį, są­vei­kau­ja tar­pu­sa­vy­je ir su ter­a­peu­tu, tuo bū­du ir kur­da­mi gru­pės gy­ve­ni­mą. „Gru­pės gy­ve­ni­mas“ yra lyg da­ly­vių in­di­vi­du­a­lių gy­ve­ni­mų kon­cent­ra­tas, mik­ro­kos­mo­sas, ku­ria­me at­si­spin­di ir ma­te­ria­li­zuo­ja­si „di­džio­jo gy­ve­ni­mo“ mak­ro­kos­mo­sas. As­me­ni­nės da­ly­vių pro­ble­mos gru­pė­je trak­tuo­ja­mos kaip esa­mų „bū­ties-pa­sau­ly­je“ bū­dų ne­pa­kan­ka­mas adek­va­tu­mas, re­a­lis­tiš­ku­mas, su­pran­ta­mos kaip su­si­e­tu­mo su ki­tais sto­ka ir in­di­vi­du­a­laus san­ty­kio su eg­zis­ten­ci­nė­mis duo­ty­bė­mis iš­kreip­tu­mas. Šias pro­ble­mas sie­kia­ma su­pras­ti ne tiek da­ly­vio as­me­ni­nės gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos (nors į ją ir­gi at­si­žvel­gia­ma), kiek ben­drai ku­ria­mo psicho­te­ra­pi­nės gru­pės gy­ve­ni­mo kon­teks­te. Ter­a­pi­nė­je gru­pė­je svar­bes­nė yra pa­ti si­tu­a­ci­ja gru­pė­je, tai, kas vyks­ta tarp da­ly­vių, o ne at­ski­ras da­ly­vis (Kočiūnas, 1999; 2000; 2002).

    ­ „Pa­ty­ri­mo“ są­vo­ka ak­cen­tuo­ja­mas rė­mi­ma­sis gru­pės ben­dro gy­ve­ni­mo kū­ri­mo pro­­ce­se at­si­sklei­džian­čia uni­ka­lia da­ly­vių as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi. Vė­les­nė­se gru­pės rai­dos sta­di­jo­se fo­ku­se sie­kia­ma iš­lai­ky­ti bu­vi­mo gru­pė­je su ki­tais pa­tir­ties ty­ri­nė­ji­mą. Čia reikš­min­gais lai­ko­mi bet ko­kie po­ty­riai – są­mo­nin­gi, ra­cio­na­lūs, ira­cio­na­lūs, emo­ci­niai, tar­pas­me­ni­niai, int­rap­sichi­niai ar už­as­me­ni­niai (trans­cen­den­ti­niai); vi­si jie yra re­a­laus gy­ve­ni­mo fe­no­me­nai. EP gru­pė­je pa­ty­ri­mas nė­ra ver­ti­na­mas kaip ge­ras ar blo­gas, ver­tin­gas ar ne­ver­tin­gas, pra­smin­gas ar be­pras­mis. Ga­li bū­ti svar­bus bet koks gy­ve­ni­mo pa­ty­ri­mas, o dar svar­biau, ką su juo žmo­gus da­ro. Psicho­te­ra­pi­nių po­ky­čių sie­ki­mui ypa­tin­gai svar­bus sa­vo pa­ty­ri­mo su­pra­ti­mas – kuo jis pra­smin­gas pa­ties da­ly­vio ir ki­tų da­ly­vių gy­ve­ni­me, taip pat kuo ki­tų da­ly­vių pa­ty­ri­mas ga­li bū­ti pra­smin­gas kiek­vie­no da­ly­vio gy­ve­ni­me. Kad ge­riau su­pras­tų sa­ve, žmo­gui svar­bu, kad jį su­pras­tų ir pri­im­tų kas nors ki­tas. Kai du žmo­nės da­li­ja­si su­pra­ti­mu, jie ben­drau­ja. Gru­pės ter­a­pi­nia­me pro­ce­se la­bai svar­bu, kad šis ben­dra­vi­mas tu­rė­tų tar­pas­me­ni­nes pa­sek­mes. (Kočiūnas, 1999; 2000; 2002).

     ­ Uni­ver­sa­lie­ji tiks­lai. Svar­biau­sias EP gru­pės tiks­las - pa­dė­ti da­ly­viams su­pras­ti gy­ve­ni­mo tei­kia­mas ga­li­my­bes ir ja­me sly­pin­čius ap­ri­bo­ji­mus. Joje sie­kia­ma har­mo­ni­zuo­ti ir dis­cip­li­nuo­ti da­ly­vių gy­ve­ni­mą, kad jų nuo­sta­tos, po­lin­kiai, įpro­čiai, be­si­kei­čian­čios nuo­tai­kos, ir, svar­biau­sia, konk­re­tus el­ge­sys ati­tik­tų re­a­ly­bę ir jų as­me­ni­nius sie­kius. Konk­re­tūs gru­pės da­ly­vių tiks­lai tie­sio­giai su­si­ję su jų gy­ve­ni­mo sun­ku­mų po­bū­džiu ir ga­li bū­ti pa­tys įvai­riau­si. Ki­ta ver­tus, ga­li­ma kal­bė­ti ir apie uni­ver­sa­lius EP gru­pės tiks­lus, tarp ku­rių pa­mi­nė­ti­ni šie (Kočiūnas, 1999; 2002):

· plės­ti sa­vo jaus­mų, mąs­ty­mo bū­dų, el­ge­sio, ver­ty­bių supratimo ri­bas;

· pa­dė­ti da­ly­viams gi­liau su­pras­ti ir pri­im­ti sa­vo uni­ka­lu­mą ben­draž­mo­giš­kų eg­zis­ten­ci­jos są­ly­gų kon­teks­te;

· ska­tin­ti da­ly­vius pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę už vi­sa, kas vyks­ta gy­ve­ni­me, taip pat ir ja­me ky­lan­čius sun­ku­mus (sa­vo gy­ve­ni­mo au­to­rys­tės iš­gy­ve­ni­mas);

· ska­tin­ti  sa­vo ne­iš­ven­gia­mo su­si­e­tu­mo su ki­tais įsį­są­mo­ni­ni­mą, vys­ty­ti ge­bė­ji­mą už­megz­ti ir pa­lai­ky­ti il­ga­lai­kius ar­ti­mus san­ty­kius;

· vys­ty­ti ge­bė­ji­mą lais­vai rink­tis ir ri­zi­kuo­ti gy­ve­ni­me, pri­i­mant ner­i­mo ir kal­tės iš­gy­ve­ni­mų ne­iš­ven­gia­mu­mą;

· mo­ky­tis nuo­lat kel­ti pra­smės klau­si­mą kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, įžvelg­ti gy­ve­ni­mo pra­smin­gu­mo be­są­ly­giš­ku­mą, ne­pai­sant jo nuo­la­ti­nių iš­šū­kių ir kri­zių;

· mo­ky­tis in­teg­ruo­ti pra­ei­ties pa­tir­tis ir at­ei­ties lū­kes­čius re­a­lis­tiš­kam ir pro­duk­ty­viam vei­ki­mui da­bar­ty­je.

     ­ Svar­biau­si dar­bo pro­ce­so bruo­žai. Bet ko­kios psicho­te­ra­pi­nės gru­pės dar­bas re­mia­si gru­pi­ne di­na­mi­ka, ku­ri ga­li bū­ti api­bū­di­na­ma kaip įvy­kių ir tar­pas­me­ni­nių są­vei­kų gru­pė­je vi­su­ma. Jos įver­ti­ni­mas re­mia­si po­žiū­riu į psicho­te­ra­pi­nę gru­pę kaip į su­dė­tin­gą so­cia­li­nį „or­ga­niz­mą“, ku­riam bū­din­ga tam tikra struk­tū­ra, ly­de­rio bu­vi­mas, da­ly­vių sta­tu­so ir vaid­me­nų skir­tu­mai, el­ge­sio gru­pė­je stan­dar­tai ir tar­pas­me­ni­nių san­ty­kių po­bū­džio ku­ria­ma gy­ve­ni­mo at­mos­fe­ra. Gru­pi­nė­je di­na­mi­ko­je ga­li­ma iš­skir­ti 3 są­ly­giš­kus lyg­me­nis (Kočiūnas, 1998):

- At­ski­ras da­ly­vis su sa­va vi­di­ne psichi­ne di­na­mi­ka. Psicho­te­ra­pi­nia­me gru­pės dar­be svar­bu at­si­žvelg­ti į kiek­vie­no da­ly­vio as­me­ny­bės ypa­tu­mus, in­di­vi­du­a­lius sun­ku­mus ir pro­ble­mas, ku­riuos jie no­rė­tų spręs­ti gru­pė­je, kiek­vie­no da­ly­vio ti­piš­kus san­ty­kių su ki­tais pa­lai­ky­mo bū­dus, emo­ci­nio re­a­ga­vi­mo ir jaus­mų raiš­kos ypa­tu­mus, sa­vęs su­pra­ti­mo ir ver­ti­ni­mo ypa­tu­mus, po­lin­kį pri­si­im­ti vie­nus ar ki­tus vaid­me­nis bū­nant su ki­tais žmo­nė­mis.

- Gru­pės da­ly­vių tar­pas­me­ni­nė są­vei­ka ir są­vei­ka su ter­a­peu­tu. Jose la­biau­siai at­si­sklei­džia da­ly­vių sun­ku­mai, jų tar­pas­me­ni­nis kon­teks­tas ir ga­li­my­bės keis­tis. Čia taip pat svar­bus ter­a­peu­to da­ly­va­vi­mo gru­pės gy­ve­ni­me po­bū­dis ir jo vaid­muo gru­pė­je.

- Gru­pės kaip vi­su­mos rai­da. Ją le­mia gru­pės gy­ve­ni­mą „įrė­mi­nan­čios“ tai­syk­lės ir nor­mos, re­gu­liuo­jan­čios lei­džia­mo el­ge­sio ri­bas, jaus­mų ir min­čių raiš­kos bū­dus, konf­lik­tų įvei­kos bū­dus ir pan. EP gru­pė­je šis lyg­muo lai­ko­mas svar­biau­siu, ka­dan­gi ja­me ryš­kiau­siai at­si­spin­di gru­pės da­ly­vių pas­tan­gos kur­ti ben­drą gy­ve­ni­mą kaip ter­a­pi­nę erd­vę trokš­ta­miems po­ky­čiams.

    ­ Psicho­te­ra­pi­nės gru­pės dar­bas šiuo­se lyg­me­ny­se vyks­ta vie­nu me­tu; jų di­na­mi­nė są­vei­ka ir su­da­ro prie­lai­das gru­pės psicho­te­ra­pi­nio po­ten­cia­lo raiš­kai.

     Vie­nas iš svar­biau­sių psicho­te­ra­pi­nės gru­pės pro­ce­so ele­men­tų yra jos dar­bo struk­tū­ra. EP gru­pė­je pa­grin­di­niai jos dar­bą struk­tū­ruo­jan­tys da­ly­kai yra gru­pės „am­žiaus tarps­nių“ kai­ta ir grupės nor­mos, tai­syk­lės.

    ­ Nepriklausomai nuo gru­pės darbo trukmės, tiek ter­a­peu­tui, tiek da­ly­viams svar­bu at­si­žvelg­ti į jos gyvenime vie­nas ki­tą kei­čian­čius rai­dos pe­ri­o­dus. Są­ly­giš­kai juos ga­li­ma pa­va­din­ti „vai­kys­te“, „jau­nys­te“,  „bran­da“ ir „se­nat­ve“. Šių gyvenimo periodų ypatumai siejasi su atskirų gru­pės gy­ve­ni­mo eta­pų kognityviniu ir emociniu tu­ri­niu. Gru­pės ”vai­kys­tei“ bū­din­gas ne­bran­du­mas, no­rų ir tik­ro­vės ne­ati­ti­ki­mas, be­jė­giš­ku­mas su­si­dū­rus su sun­ku­mais, ku­riant ben­drą gru­pės gy­ve­ni­mą, da­ly­viai no­ri daug, bet pa­jė­gia ma­žai, dėl to būna nepatenkinti ir linkę kaltinti kitus, jiems sun­ku pri­im­ti „gy­ve­ni­mo duo­ty­bes“, ryš­kus ter­a­peu­to palaikymo troškimas, o „bū­ties-drau­ge“ ge­bė­ji­mas vos už­si­mez­gęs. „Pa­aug­liš­kuo­ju“, „jau­nys­tės“ lai­ko­tar­piu gru­pės gy­ve­ni­me do­mi­nuo­ja sa­vo ta­pa­ty­bės pa­ieš­kos, drau­ge su­vo­kiant bū­ti­ny­bę kur­ti san­ty­kius su Ki­tais, pas­tan­gos ras­ti komp­ro­mi­są tarp sa­vo ir sve­ti­mų in­te­re­sų; vi­sa tai ly­di gru­pės da­ly­vių tar­pu­sa­vio nesutarimai, ieš­kant sa­vo vie­tos gru­pė­je, mo­kan­tis pri­im­ti ap­lin­ki­nių „ki­to­niš­ku­mą“, jų „ne­pa­to­gu­mą“. Šiuo pe­ri­o­du kai ku­rie da­ly­viai ne­re­tai mė­gi­na gin­čy­ti ter­a­peu­to dar­bo ir ap­skri­tai bu­vi­mo gru­pė­je bū­dus, gin­ti lais­vos sa­vi­raiš­kos tei­sę (daž­nai ig­no­ruo­jant at­sa­ko­my­bę ir mo­kes­tį už to­kią lais­vę), prie­ši­na­si nu­sta­ty­tai gy­ve­ni­mo tvar­kai. Ga­li­ma tei­gti, kad šia­me eta­pe gims­ta tik­ra­sis gru­pės gy­ve­ni­mas. „Bran­du­sis“ gy­ve­ni­mo eta­pas lei­džia rem­tis jau su­kaup­ta pa­tir­ti­mi; vie­nas iš svar­bių šio pe­ri­o­do as­pek­tų – su­ge­bė­ji­mas pri­im­ti tai, kas jau įvy­ko, kaip ne­at­ski­ria­mą sa­vas­ties da­lį, kaip pa­ty­ri­mą, ver­tin­gą ne­pai­sant jo emo­ci­nio at­spal­vio. Tai lai­kas, kai giliau su­vo­kia­ma sa­va at­sa­ko­my­bė už gy­ve­ni­mą, nuo­lan­kiau pri­i­ma­ma, kad ne­į­ma­no­ma tu­rė­ti ir įgy­ven­din­ti vi­sa, ko no­ri­si. Tai re­a­laus, tu­ri­nin­go ir vai­sin­go gy­ve­ni­mo lai­kas. Gru­pės „se­nat­vė“ lei­džia at­si­gręž­ti į jau be­veik pa­si­bai­gu­sį gy­ve­ni­mą, su­si­tai­ky­ti su vi­sa pra­ei­ti­mi, su pa­čiu sa­vi­mi ir ki­tais, ne van­giai, bet ak­ty­viai nu­gy­ven­ti dar li­ku­sį lai­ką, pri­im­ti ne­iš­ven­gia­mą jo pa­bai­gą (Kočiūnas, 2008a).

     Gru­pės gy­ve­ni­mo struk­tū­ra­vi­mui taip pat svar­bus ben­driau­sių są­ly­gų (prin­ci­pų), re­gu­liuo­jan­čių ter­a­piš­kai pra­smin­gą da­ly­vių bu­vi­mą gru­pė­je, ap­ta­ri­mas. EP gru­pė­je kal­ba­ma apie šias svar­biau­sias są­ly­gas:

1. At­vi­ru­mas ir nuo­šir­du­mas. Gru­pė­je ga­li­ma ir rei­kia kal­bė­ti apie sa­ve. Pir­me­ny­bė tei­kia­ma da­li­ji­mui­si as­me­ni­niais iš­gy­ve­ni­mais ir pa­ty­ri­mu. Čia bū­ti­na iš­reikš­ti vi­sus ky­lan­čius jaus­mus, ypač pa­si­kar­to­jan­čius nei­gia­mus jaus­mus (su­si­er­zi­ni­mas, pyk­tis, nuo­bo­du­lys ir t.t.), ta­čiau ne ma­žiau svar­bu rū­pin­tis, kaip sa­vo jaus­mus pa­ro­dy­ti. Gru­pė­je ne­tu­ri bū­ti vie­tos są­mo­nin­gam me­la­vi­mui, ap­gau­di­nė­ji­mui. Svar­bu bū­ti kaip ga­li­ma la­biau at­vi­ram, kal­bant apie sa­ve, ta­čiau tik pats da­ly­vis ga­li nu­spręs­ti, kiek at­vi­ram bū­ti ir ko­kius gy­ve­ni­mo as­pek­tus at­skleis­ti. At­si­sklei­di­mas gru­pė­je at­ve­ria ga­li­my­bę gi­les­niam sa­vęs pa­ži­ni­mui ir ska­ti­na at­si­skleis­ti ki­tus. Ta­čiau at­si­sklei­di­mas ne­reiš­kia psicho­lo­gi­nio ap­si­nuo­gi­ni­mo – kiek­vie­nas gru­pės da­ly­vis at­sa­kin­gas už tai, kaip, kiek ir ka­da at­si­skleis­ti gru­pė­je.

2. Lais­vė ir at­sa­ko­my­bė. Kiek­vie­nas da­ly­vis pats pa­si­ren­ka sa­vo bu­vi­mo gru­pė­je bū­dą, ta­čiau taip pat ne­tu­rė­tų pa­mirš­ti, ko­kių ter­a­pi­nių tiks­lų ve­damas at­ė­jo į gru­pę. Svar­biau­sia – bū­ti sa­vi­mi ir sau pro­duk­ty­viu bū­du. Vi­si da­ly­vau­jan­tys gru­pė­je yra vie­no­dai lais­vi, to­dėl tar­pu­sa­vio san­ty­kiuo­se svar­bu at­si­žvelg­ti ir į ki­tų lais­vę. Kad vi­si da­ly­viai tu­rė­tų tam tik­ras sau­gu­mo ga­ran­ti­jas, kiek­vie­nas ga­li nu­trauk­ti bet ko­kį po­kal­bį apie jo as­me­nį. Ne­leis­ti­nas prie­var­ta­vi­mas ką nors at­lik­ti gru­pė­je, pa­sa­ko­ti apie ką nors ir pan. Lais­vę re­a­lia da­ro pa­si­ren­gi­mas mo­kė­ti už ją, ge­bė­ji­mas įsi­są­mo­nin­ti sa­vo au­to­rys­tės da­lį kiek­vie­no­je gru­pės gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­je. Tai­gi, kiek­vie­nas da­ly­vis tu­ri pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę už sa­vo pa­si­rink­to bū­do bū­ti san­ty­kiuo­se gru­pė­je pa­sek­mes. At­sa­kin­gas bu­vi­mas gru­pė­je taip pat rei­ka­lau­ja kiek­vie­no da­ly­vio ak­ty­vu­mo bei dis­cip­li­nos – ne­pra­lei­di­nė­ti gru­pės už­si­ė­mi­mų, ne­vė­luo­ti ir pan..

    ­ Gru­pė­je ne­ga­li­mas joks fi­zi­nis ar psicho­lo­gi­nis smur­tas. Prieš gru­pės su­si­ti­ki­mą ir jo me­tu ne­ga­li­ma var­to­ti al­ko­ho­lio ir pre­pa­ra­tų, ga­lin­čių tu­rė­ti įta­kos da­ly­vių są­mo­nin­gu­mui.

3. Ter­a­peu­to/gru­pės da­ly­vių at­sa­ko­my­bė. EP gru­pė­je svar­bu da­li­ji­ma­sis at­sa­ko­my­be už tai, kas vyks­ta gru­pė­je, ir jos dar­bo re­zul­ta­tus. Ter­a­peu­tas yra at­sa­kin­gas už ter­a­piš­kai adek­va­čių da­ly­vių sun­ku­mų ana­li­zės bū­dų pa­si­rin­ki­mą. Jis yra dau­giau asis­ten­tas gru­pei ir at­ski­riems jos da­ly­viams nei „gy­dy­to­jas“. Da­ly­vių at­sa­ko­my­bė – bū­ti at­vi­rais, ak­ty­viais ir są­ži­nin­gais pa­gal­bi­nin­kais vie­nas ki­tam.

4. Kon­fi­den­cia­lu­mas. Gru­pės da­ly­viai ir ter­a­peu­tas ne­tu­rė­tų skleis­ti ži­nių apie tai, kas vyks­ta gru­pė­je. Ne­lai­ko­ma kon­fi­den­cia­lu­mo pa­žei­di­mu, jei gru­pės da­ly­vis pa­sa­ko­ja ki­tiems, ką jis pats pa­ty­rė ar iš­mo­ko gru­pė­je, nors ne­pa­gei­dau­ti­nas da­li­ji­ma­sis in­for­ma­ci­ja, kaip jis mo­kė­si, kas vy­ko gru­pė­je. Šio prin­ci­po lai­ky­mo­si rei­ka­lau­ja­ma be­są­ly­giš­kai, nes jis pa­de­da už­tik­rin­ti sau­gią gru­pės dar­bo at­mos­fe­rą.

5. Ben­dra­vi­mas už gru­pės ri­bų. Gru­pė­je ki­lu­sių klau­si­mų ap­ta­ri­mas ar dis­ku­si­jos tą­sa už gru­pės ri­bų (pvz., per per­trau­kas) ne­pa­gei­dau­ti­ni. Gru­pės gy­ve­ni­mas tu­ri vyk­ti tik gru­pės ra­te. Ki­tu at­ve­ju ska­ti­na­mas po­gru­pių su­si­da­ry­mas, da­lis svar­bių jaus­mų ir klau­si­mų “iš­ne­ša­mi” iš gru­pės gy­ve­ni­mo kon­teks­to ir tai tu­ri nei­gia­mos įta­kos gru­pės gy­ve­ni­mo di­na­mi­kai.


Šios są­ly­gos vie­no­dai ga­lio­ja tiek gru­pės da­ly­viams, tiek ter­a­peu­tui.

     ­ EP gru­pės gy­ve­ni­mo pro­ce­sas iš es­mės dau­giau nie­kuo ner­i­bo­ja­mas, ki­taip ta­riant, at­si­sa­ko­ma griež­to gru­pės dar­bo struk­tū­ra­vi­mo. Tuo ku­ria­mos prie­lai­dos glau­des­niam psicho­te­ra­pi­nio dar­bo ir re­a­laus gy­ve­ni­mo są­ly­čiui (Kočiūnas, 1999; 2000; 2002):

· da­ly­va­vi­mas gru­pė­je yra toks pat įvai­rus, in­ten­sy­vus, ne­api­brėž­tas ir ne­nu­spė­ja­mas, kaip ir „iš­o­ri­nis“ gy­ve­ni­mas;

· da­ly­viams ir ter­a­peu­tui gru­pė tam­pa ne tik spe­cia­liai or­ga­ni­zuo­ta psicho­te­ra­pi­nio dar­bo erd­ve, bet ir lei­džia jo­je pa­tik­rin­ti svar­biau­sias sa­vo gy­ve­ni­mo kū­ri­mo prie­lai­das, pa­sau­lė­žiū­ri­nes nuo­sta­tas ir ver­ty­bes.

    ­ EP gru­pės su­si­ti­ki­mų tu­ri­nys ne­pla­nuo­ja­mas iš anks­to. Psicho­te­ra­pi­nio dar­bo kryp­tin­gu­mą le­mia da­ly­vių ter­a­pi­niai tiks­lai ir „čia ir da­bar“ ky­lan­čios tar­pas­me­ni­nės si­tu­a­ci­jos, konf­lik­tai. Jo­kie te­chno­lo­gi­niai dar­bo me­to­dai (pra­ti­mai, prak­ti­nės už­duo­tys, žai­di­mai ir kt.) ne­nau­do­ja­mi.

    ­At­si­sa­ky­da­mas nu­ro­dy­ti da­ly­viams, kuo konk­re­čiai gru­pė­je jie tu­rė­tų už­si­im­ti, ką ir kaip da­ry­ti (nors pa­čio­je gru­pės pra­džio­je bū­na ap­ta­ria­mi gru­pės ir da­ly­vių tiks­lai bei ga­li­mi jų re­a­li­za­vi­mo bū­dai), ter­a­peu­tas di­di­na ne­api­brėž­tu­mą, ke­lian­tį įtam­pą ir ska­ti­nan­tį da­ly­vius pa­tiems ieš­ko­ti sa­vo vie­tos gru­pės „psicho­te­ra­pi­nė­je erd­vė­je“. Gy­ve­ni­mo ne­api­brėž­tu­mas EP gru­pės pra­džio­je yra vie­na iš žmo­giš­ko­sios bū­ties „įmes­ties“ są­ly­gų, su ku­ria būna nelengva su­si­tai­ky­ti, to­dėl da­ly­viai ne­re­tai bū­na lin­kę ją ig­no­ruo­ti. Ne­no­ras pri­im­ti re­a­ly­bę kar­tais ga­li bū­ti trans­for­muo­ja­mas į pyk­tį ir kal­ti­ni­mus ter­a­peu­tui, kad šis “nie­ko ne­pa­aiš­ki­na”, “nie­ko ne­vei­kia”, kad “iš vi­so ne­aiš­ku, ko čia vi­si su­si­rin­ko”. Ta­čiau kaip tik čia ir pra­de­da­mi spręs­ti es­mi­niai EP grupės gy­ve­ni­mo klau­si­mai – koks gru­pės tiks­las? koks ma­no bu­vi­mo gru­pė­je tiks­las? ko no­ri ter­a­peu­tas? ko no­riu aš?

    ­ Svar­biau­si EP gru­pės dar­bo bū­dai. Vie­nas es­mi­nių eg­zis­ten­ci­nės ter­a­pi­jos bruo­žų yra jos nu­kreip­tu­mas į da­bar­tį, to­dėl ir EP gru­pė­je ypač svar­bus ori­en­ta­vi­ma­sis į „čia ir da­bar“ vyks­tan­čius pro­ce­sus. Tai reiš­kia, kad gru­pės dė­me­sio cent­re sie­kia­ma iš­lai­ky­ti tai, kas vyks­ta tarp da­ly­vių ir su kiek­vie­nu jų esa­mu mo­men­tu. Tai ne­reiš­kia, kad iš gru­pės gy­ve­ni­mo ša­li­na­ma vi­sa, kas ne­su­si­ję su jo­je tie­sio­giai vyks­tan­čiais da­ly­kais. Be re­a­laus da­ly­vių gy­ve­ni­mo, re­a­lių san­ty­kių, sėk­mių ar ne­sėk­mių, sva­jo­nių ir pla­nų EP gru­pės gy­ve­ni­mas bū­tų nu­to­lęs nuo re­a­ly­bės, pa­vir­šu­ti­niš­kas ir ne­pa­grįs­tai ri­bo­tas. Ta­čiau svar­bu, kad vi­sa tai bū­tų ap­ta­ria­ma da­bar­ties kon­teks­te, kuo vie­ni ar ki­ti pra­ei­ty­je bu­vę įvy­kiai, po­ty­riai, iš­gy­ve­ni­mai reikš­min­gi esa­mu mo­men­tu, čia gru­pė­je

    ­ Pro­duk­ty­viam EP gru­pės dar­bui bū­ti­na nuo­la­ti­nė įtam­pa, at­si­ran­dan­ti iš da­ly­vių tar­pas­me­ni­nių san­ty­kių, jų pas­tan­gų keis­ti sa­ve ir sa­vo gy­ve­ni­mą gru­pė­je ir už jos, o taip pat ska­ti­na­ma ter­a­peu­to veiks­mų. Svar­bu iš­lai­ky­ti tin­ka­mą ba­lan­są tarp gru­pės su­telk­tu­mo ir įtam­pos. Su­telk­tu­mas sta­bi­li­zuo­ja gru­pę – jo vei­kia­mi da­ly­viai jau­čia vie­nas ki­to pa­lai­ky­mą ir san­ty­ki­nį sau­gu­mą. Įtam­pa ke­lia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą sa­vi­mi, si­tu­a­ci­ja ir ska­ti­na ieš­ko­ti po­ky­čių ga­li­my­bių. Ter­a­peu­tas tu­rė­tų ga­ran­tuo­ti abie­jų šių jė­gų vie­na­lai­kį vei­ki­mą – sa­vo nuo­šir­du­mu, at­jau­ta, tei­gia­mų jaus­mų raiš­ka, ju­mo­ro jaus­mu ska­tin­ti su­telk­tu­mą, o konf­lik­tų, ašt­rių te­mų iš­kė­li­mu, kri­ti­nė­mis pas­ta­bo­mis at­ski­riems da­ly­viams ar vi­sai gru­pei, taik­liais klau­si­mais ir at­sa­ky­mų į juos rei­ka­la­vi­mu – nuo­la­ti­nį įtam­pos at­si­ra­di­mą. Ta­čiau no­rė­čiau itin pa­brėž­ti šių veiks­nių ba­lan­so svar­bą. Esant per di­de­lei įtam­pai, gru­pė­je di­dė­ja prie­ši­ni­ma­sis dar­bui, at­si­ran­da at­si­sklei­di­mo bai­mė, jaut­ru­mas kri­ti­kai ir ky­la no­ras pa­lik­ti gru­pę. Ne ma­žiau pa­vo­jin­gas ir su­telk­tu­mo per­tek­lius, nes jis virs­ta vis di­dė­jan­čiu no­ru veng­ti ne­ma­lo­nių jaus­mų, te­mų, konf­lik­tų, re­a­lių pro­ble­mų.

    ­ Ben­dras gy­ve­ni­mas EP gru­pė­je ku­ria­mas da­ly­vių at­si­sklei­di­mo dė­ka (Kočiūnas, Dragan, 2008). Jis svar­bus kaip at­vi­ro ben­dra­vi­mo bū­das, pa­de­dan­tis da­ly­viams su­pras­ti vie­nas ki­tą. Gru­pė­je ver­tin­giau­sias dve­jo­po po­bū­džio at­si­sklei­di­mas: 1) pa­si­da­li­ji­mas sa­vo iš­gy­ve­ni­mais gru­pės si­tu­a­ci­jo­se, ir 2) pa­si­da­li­ji­mas sa­vo vi­di­niais konf­lik­tais, ne­iš­spręs­to­mis as­me­ni­nė­mis pro­ble­mo­mis, skaus­min­gais iš­gy­ve­ni­mais, sil­pny­bė­mis, vil­ti­mis ir lū­kes­čiais. Kiek­vie­na­me at­si­sklei­di­me yra ri­zi­kos. Ypač ri­zi­kuo­ja­ma, kai ryž­ta­ma­si pa­sa­ko­ti apie itin as­me­niš­kus, tu­rin­čius di­de­lį emo­ci­nį krū­vį, ak­tu­a­liai iš­gy­ve­na­mus, anks­čiau nie­kam ne­at­skleis­tus da­ly­kus. Ki­ta ver­tus, esant gru­pės da­ly­vių ir ter­a­peu­to pa­lai­ky­mui, toks at­si­sklei­di­mas ga­li bū­ti ir pats reikš­min­giau­sias įvy­kis gru­pės da­ly­viui, o taip pat ir vi­sai gru­pei. Vie­no da­ly­vio at­si­sklei­di­mas daž­nai ska­ti­na ir ki­tų da­ly­vių vi­di­nį dar­bą su sa­vo pro­ble­mo­mis bei di­des­nį at­vi­ru­mą. Kita vertus, kai kas nors at­si­sklei­džia per daug ir/ar per anks­ti, ap­lin­ki­niai ga­li re­a­guo­ti ne­tin­ka­mai ar­ba ne­pa­kan­ka­mai, dėl to at­si­sklei­dęs žmo­gus tam­pa daug la­biau pa­žei­džia­mas. To­dėl gru­pė­je svar­bu, , ka­da, kaip, kiek daug ir kam at­skleis­ti.

    ­ Ge­riau jaus­ti bei su­pras­ti sa­ve ir vie­nas ki­tą EP gru­pė­je pa­de­da ir nuo­la­ti­nis da­ly­vių re­a­ga­vi­mas vie­nam į ki­tą. Tai pa­gal­bos vie­nas ki­tam for­ma, pa­de­dan­ti da­ly­viams įver­tin­ti, kiek jų el­ge­sys ati­tin­ka ke­ti­ni­mus. Ga­li­ma iš­skir­ti ke­le­tą ben­driau­sių re­a­ga­vi­mo tai­syk­lių. Re­a­ga­vi­mas tu­rė­tų bū­ti:

1. Vi­sa­da – re­a­guo­ja­ma nuo­lat ir į vi­sus gru­pės da­ly­vius.

2. Konk­re­tus – veng­ti­nos glo­ba­li­nės ir api­bend­rin­tos re­ak­ci­jos; jos tu­rė­tų bū­ti į konk­re­tų po­el­gį, o ne į as­me­nį ap­skri­tai.

3. Tie­sio­gi­nis – re­a­guo­ja­ma tie­siai, o ne kal­bant užuo­mi­no­mis, tre­čiuo­ju as­me­niu ar­ba apie “kai ku­riuos žmo­nes gru­pė­je”.

4. Vi­soks – iš­sa­ko­ma ir tai, kas pa­tin­ka, ir tai, kas ne­pa­tin­ka ki­to žmo­gaus el­ge­sy­je.

5. Prak­tiš­kas – nu­kreip­tas į da­ly­kus, ku­riuos da­ly­vis ga­li pa­keis­ti.

6. Lai­ku – se­ka iš kar­to po po­el­gio, į ku­rį re­a­guo­ja­ma.

7. Aiš­kus ir su­pran­ta­mas da­ly­viui, į ku­rį re­a­guo­ja­ma.

    ­ EP gru­pė­je palaikoma jaus­mų raiš­ka ir skatinama vengti ra­cio­na­lių aiš­ki­ni­mų ir in­te­lek­tu­a­li­za­vi­mo, ku­rie kliu­do pil­nai įsi­trauk­ti į gru­pės dar­bą. Stip­rūs jaus­mai gru­pė­je yra jos gy­ve­ni­mo in­ten­sy­vu­mo ir ter­a­pi­nio da­ly­vių kei­ti­mo­si šal­ti­nis. Pa­de­dant da­ly­viams iš­reikš­ti to­kius jaus­mus, kar­tu pa­de­da­ma juos pa­tir­ti pil­niau, stip­riau, gi­liau. Kar­tu tai ska­ti­na glau­des­nius ir as­me­niš­kes­nius da­ly­vių tar­pas­me­ni­nius ry­šius. Kita vertus, svarbus ir emocinių išgyvenimų „kognityvinis įrėminimas“, nes vien jausmai be jų gi­les­nės pra­smės su­pra­ti­mo ga­li bū­ti nepakankamai efek­ty­vūs.

    ­ Ke­lias į au­ten­tiš­ką gy­ve­ni­mą EP gru­pė­je daž­nai ve­da per skaus­min­gas, įtemp­tas, il­gas ty­los pau­zes. Ty­lo­je gru­pės da­ly­viai pa­ti­ria eg­zis­ten­ci­nį ner­i­mą ir mo­ko­si jį ištverti. Sun­kūs ty­los pe­ri­o­dai iš­ryš­ki­na ir nuo­bo­du­lio fe­no­me­ną kaip be­pras­miš­kos eg­zis­ten­ci­jos bū­se­ną. Per tai ar­tė­ja­ma į au­ten­tiš­ką ben­dra­vi­mą. Ty­los pau­zių su­ke­lia­mi iš­gy­ve­ni­mai – lyg ap­si­va­ly­mas prieš tik­rą, nuo­šir­dų ir at­vi­rą ben­dra­vi­mą.

 Terapeutas egzistencinio patyrimo grupėje

 Svar­biau­sias da­ly­kas eg­zis­ten­ci­nė­je ter­a­pi­jo­je – pa­ties ter­a­peu­to eg­zis­ten­ci­nis mąs­ty­mas, grin­džia­mas jo nuo­sta­tų, nu­kreip­tų į sie­ki­mą su­pras­ti žmo­gų jo eg­zis­ten­ci­nė­je re­-

a­ly­bė­je, sis­te­ma.

    ­ Galima išskirti ke­le­tą pamatinių prin­ci­pų, grindžiančių EP gru­pės ter­a­peu­to laikyseną:

- ter­a­peu­tas be­są­ly­giš­kai ger­bia kiek­vie­ną da­ly­vį, kiek­vie­na­me su­ge­ba įžvelg­ti ką nors ver­tin­go, ne­pai­sant da­ly­vių pro­ble­mų po­bū­džio, su­tri­ki­mų laips­nio; svar­bu ti­kė­ti, kad kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri pa­kan­ka­mai po­ten­cia­lių ga­li­my­bių po­zi­ty­viam, konst­ruk­ty­viam ir bran­džiam el­ge­siui;

- ter­a­peu­tui gru­pė eg­zis­tuo­ja ne sa­vęs įtvir­ti­ni­mui ar ga­lių de­monst­ra­vi­mui, o jos da­ly­vių tiks­lams re­a­li­zuo­ti;

- at­sa­ko­my­bė už da­ly­vių tiks­lų api­brė­ži­mą ir jų re­a­li­za­vi­mą pa­lie­ka­ma jiems pa­tiems; ter­a­peu­tas ne­į­si­pa­rei­go­ja pa­ša­lin­ti da­ly­vių gy­ve­ni­mo sun­ku­mų ir ne­sie­kia jų ap­sau­go­ti nuo klai­dų, o grei­čiau asis­tuo­ja gi­les­niam sun­ku­mų su­pra­ti­mui ir ga­li­mų iš­ei­čių pa­ieš­kai.

    ­ Ter­a­peu­to egzistencinės nuostatos turėtų būti jo gyvenimo dalimi. Psicho­te­ra­pi­nę gru­pę eg­zis­ten­ci­ne da­ro ter­a­peu­to bu­vi­mo “čia ir da­bar” bū­das, ge­bė­ji­mas gru­pės gy­ve­ni­me at­gai­vin­ti eg­zis­ten­ci­nius klau­si­mus. Jis at­vi­rai da­li­ja­si tuo, kaip ma­to gru­pės gy­ve­ni­mą, nuo­šir­džiai re­a­guo­ja į da­ly­vius, nes­le­pia sa­vo ver­ty­bių ir pa­sau­lė­žiū­ri­nių nuo­sta­tų, ta­čiau ne­lai­ko jų vie­nin­te­lėmis ga­li­mo­mis ir ne­pri­me­ta da­ly­viams. Ter­a­peu­tas tu­rė­tų ne at­lik­ti „ter­a­peu­to vaid­me­nį“ ar bū­ti „ter­a­peu­to po­zi­ci­jo­je“, o iš­lik­ti re­a­lus as­muo, gy­vas žmo­gus, tu­rin­tis sa­vo spe­ci­fi­nę at­sa­ko­my­bę ir pa­rei­gas gru­pė­je. Vy­rau­jan­čios ter­a­peu­to nuo­sta­tos EP gru­pė­je – em­pa­ti­ja ir neu­tra­lu­mas. Em­pa­ti­ja ter­a­peu­tui pa­de­da su­pras­ti, kaip da­ly­viai jau­čia­si sa­vo gy­ve­ni­me, lai­ki­nai su­si­ta­pa­tin­ti su da­ly­vių rū­pes­čiais. Neu­tra­lu­mas reiš­kia ter­a­peu­to pa­si­ry­ži­mą bū­ti be­ša­liš­ku, nevertinti da­ly­vių el­ge­sio, cha­rak­te­rio bruo­žų, po­žiū­rio į gy­ve­ni­mą kaip ge­rų ar blo­gų, tin­ka­mų ar ne­tin­ka­mų. Svar­biau­sias terapeuto uždavinys –  fe­no­me­no­lo­giš­kai at­spin­dė­ti tai, kas vyks­ta gru­pė­je. Tai da­ly­viams pa­de­da pa­tiems vie­naip ar ki­taip ver­tin­ti gru­pė­je vyks­tan­čius pro­ce­sus, aiš­kiau pa­jaus­ti sa­vo po­zi­ci­ją, at­ras­ti sa­vas „tie­sas“ ter­a­pi­jos ei­go­je. Kad fe­no­me­no­lo­gi­nis gru­pės gy­ve­ni­mo at­spin­dė­ji­mas ati­tik­tų re­a­ly­bę ir bū­tų psicho­te­ra­piš­kai ver­tin­gas, ter­a­peu­tas tu­rė­tų su­pras­ti tai, kas vyks­ta gru­pė­je. Su­pra­ti­mui eg­zis­ten­ci­niu po­žiū­riu svar­biau­sia yra pa­ma­ty­ti kiek­vie­ną da­ly­vį, jo veiks­mus ne kaž­ko­kiuo­se ste­re­o­ti­pi­niuo­se „rė­muo­se“, o kiek­vie­no jų gy­ve­ni­mo pa­sau­lio kon­teks­te, ku­rį su­da­ro jo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja, san­ty­kiai su ar­ti­mai­sias, drau­gais (gru­pė­je – su jos da­ly­viais ir ter­a­peu­tu), pro­fe­si­nė ir dar­bo ap­lin­ka bei ki­ti „bū­ties-pa­sau­ly­je“ as­pek­tai. Šie jo pa­sau­lio as­pek­tai tu­rė­tų bū­ti “at­gai­vi­na­mi” gru­pė­je, nes daž­niau­siai yra ir jo psicho­lo­gi­nių pro­ble­mų da­lis. Ter­a­peu­tas tu­rė­tų pa­ma­ty­ti, kaip vie­nas ar ki­tas da­ly­vis „at­ė­jo“ į sau sun­kią gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­ją, kaip ją su­vo­kia, ko­kia jo lai­ky­se­na šio­je si­tu­a­ci­jo­je, kaip jis mė­gi­na su­ras­ti iš­ei­tį iš su­si­klos­čiu­sios pa­dė­ties. Ki­ta ver­tus, ne­de­rė­tų pa­mirš­ti, kad ter­a­peu­to hi­po­te­zės apie da­ly­vių gy­ve­ni­mo ga­li­my­bes ir ap­ri­bo­ji­mus ne­ga­li bū­ti vi­siš­kai tiks­lios, to­dėl jo­mis nau­do­tis de­rė­tų ap­dai­riai. Ge­riau­si sa­vo pro­ble­mų eks­per­tai vi­sa­da yra pa­tys gru­pės da­ly­viai. To­dėl EP gru­pės dar­be ir ak­cen­tuo­ja­mas fe­no­me­no­lo­gi­nis ter­a­peu­to nu­si­tei­ki­mas, tei­kian­tis pir­me­ny­bę da­ly­vių pa­ty­ri­mui, koks jis yra jiems pa­tiems. Ta­čiau ir ne­pre­ten­duo­da­mas į pil­ną da­ly­vių su­pra­ti­mą, ter­a­peu­tas ga­li at­kreip­ti jų dė­me­sį į vie­nus ar ki­tus jų ma­žiau ma­to­mus ar su­pran­ta­mus gy­ve­ni­mo as­pek­tus, pa­dė­ti at­skleis­ti vi­di­nius prieš­ta­ra­vi­mus  ir jų pa­sek­mes.

 Terapinių pokyčių samprata

      Eg­zis­ten­ci­nė ter­a­pi­ja į kei­ti­mą­si žvel­gia kaip į na­tū­ra­lų gy­ve­ni­mo bruo­žą. EP gru­pė ku­ria są­ly­gas, di­di­nan­čias ter­a­pi­nių gy­ve­ni­mo po­ky­čių ga­li­my­bę, pirmiausia nuo­lat kreip­da­ma da­ly­vius į žmo­gaus bū­ties są­ly­gų są­mo­nin­gą ref­lek­si­ją. Gru­pė­je ap­ta­ria­mi skaus­min­gi klau­si­mai, emo­ci­nė bei dva­si­nė įtam­pa, ky­lan­tys iš bū­ti­nu­mo keis­tis su­vo­ki­mo ir nuo­la­ti­nio ne­api­brėž­tu­mo, ne­ti­kė­tos ir sun­kios akis­ta­tos su sa­vi­mi, at­vi­ri san­ty­kiai, są­ži­nin­gas re­a­ga­vi­mas vie­nas į ki­tą iš­mu­ša iš įpras­tų gy­ve­ni­mo vė­žių, nes tai griau­na anks­tes­nį sa­vęs vaiz­dą.

     Ter­a­pi­niai po­ky­čiai EP gru­pė­je tam­pa ne­iš­ven­gia­mi, kai da­ly­viai bū­na at­vi­ri vis­kam, kas vyks­ta gru­pė­je. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad ne žmo­gus kei­čia sa­ve (nors tai la­bai pa­pli­tu­si iliu­zi­ja), o jį kei­čia vis gi­lė­jan­tis su­pra­ti­mas, kas vyks­ta gy­ve­ni­me, kaip jis ku­ria­mas kiek­vie­nu po­el­giu, veiks­mu, jaus­mu. EP gru­pės me­tu kei­čia­si net da­ly­vių kal­ba – ji tam­pa tau­pes­nė žo­džiams, gry­nes­nė ir aiš­kes­nė, as­me­niš­kes­nė. Pa­grin­di­nius psicho­te­ra­pi­nių po­ky­čių EP gru­pė­je ori­en­ty­rus, re­mian­tis dau­ge­lio gru­pių da­ly­vių pa­tir­ti­mi, ga­li­ma bū­tų api­bend­rin­ti šiais tei­gi­niais:

- su­dė­tin­go­se gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­se pir­me­ny­bė tei­kia­ma rin­ki­mui­si, ne­pai­sant jį ly­din­čio ner­i­mo;

- sie­kia­ma pa­čiam api­brėž­ti sa­vo ta­pa­tu­mą, gy­ve­ni­me ori­en­tuo­tis į sa­vo tiks­lus, o ne steng­tis įtik­ti, pa­tik­ti ki­tiems;

- aiš­kiau su­vo­kia­ma, kas kiek­vie­no­je gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­je įma­no­ma, re­a­lu at­lik­ti, ką pri­va­lu da­ry­ti ir kas kol kas ne­į­ma­no­ma;

- dau­giau su­pran­ta­ma, kad nors kai ku­rių da­ly­kų gy­ve­ni­me pa­keis­ti ne­ga­li­ma, įma­no­ma pa­keis­ti sa­vo po­žiū­rį, re­a­ga­vi­mo į juos bū­dą;

- ap­ri­bo­ji­mai pri­i­ma­mi ne­pra­ran­dant sa­vęs ver­tin­gu­mo jaus­mo; su­pran­ta­ma, kad no­rint bū­ti ver­tin­gam, ne­bū­ti­na bū­ti to­bu­lam;

- su­vo­kia­ma, kas kliu­do gy­ven­ti da­bar­ty­je – „įklim­pi­mas“ pra­ei­ty­je; per di­de­lis įsi­trau­ki­mas į at­ei­ties pla­na­vi­mą; mė­gi­ni­mas vie­nu me­tu da­ry­ti daug da­ly­kų.

    ­ Re­a­lūs po­ky­čiai ter­a­pi­jo­je, kaip ir gy­ve­ni­me, daž­niau­siai at­ei­na pa­laips­niui. Ter­a­pi­niai po­ky­čiai iš es­mės yra są­mo­nės plėt­ros re­zul­ta­tas, jie at­si­ran­da, kai žmo­gus pa­ma­to sa­vo gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jos vi­su­mą. Todėl EP gru­pė­je svar­biau­si yra sa­vęs ir gy­ve­ni­mo su­pra­ti­mo po­ky­čiai. Kaip yra sa­kęs Mar­cel Pro­ust, „re­a­lūs at­ra­di­mai ke­lio­nėje yra ne nau­jų že­mių pa­ma­ty­me, o nau­jų akių įgi­ji­me“.

    ­ Gru­pė­je sie­kia­ma pa­keis­ti daž­nai per­dė­tą as­mens nu­kreip­tu­mą į sa­ve jo at­si­vė­ri­mu pa­sau­liui. Alt­ruiz­mo „pra­bu­di­mas“, „ėji­mas į ki­tus“ pats sa­vai­me yra di­de­lis žings­nis link psicho­lo­gi­nių su­tri­ki­mų ir gy­ve­ni­mo pro­ble­mų sprendimo, savo prigimtinio susietumo su kitais gilesnio įsisąmoninimo.  

     EP gru­pės po­vei­kį da­ly­viams, ter­a­pi­nį efek­tą nė­ra leng­va tiks­liai api­brėž­ti ir įver­tin­ti kie­ky­biš­kai, nes po­ky­čiai ne tiek ste­bi­mi iš­o­riš­kai (nors kai ka­da aki­vaiz­džiai ma­to­mi), kiek at­si­spin­di pa­sau­lė­žiū­ros, nuo­sta­tų, su­pra­ti­mo, gy­ve­ni­mo bū­do ly­gy­je. Ki­ta ver­tus, EP gru­pės pa­bai­go­je, ap­ta­riant vy­ku­sį dar­bą, sten­gia­ma­si, kad da­ly­viai sa­vo pa­si­e­ki­mus for­mu­luo­tų kuo konk­re­čiau, aki­vaiz­džiau. Kai da­ly­vis sa­ko, jog da­bar jis daug re­a­lis­tiš­kiau, blai­viau ver­ti­na si­tu­a­ci­ją šei­mo­je, de­rė­tų jo klaus­ti: „O kaip tai galėtų pas­te­bėti Jū­sų artimieji?“ Gru­pės da­ly­vių ter­a­pi­niai po­ky­čiai ne­tu­rė­tų už­si­sklęs­ti vien juo­se pa­čiuo­se, o tu­rė­tų bū­ti jun­ta­mi ir ap­lin­ki­nių žmo­nių. Tai­gi, ver­ti­nant EP gru­pės re­zul­ta­tus, svar­bu, kad jie bū­tų for­mu­luo­ja­mi ne tiek vi­di­nio pa­sau­lio (nors es­mi­niai po­ky­čiai įvyks­ta bū­tent čia), o ir aki­vaiz­daus, ma­to­mo el­ge­sio ka­te­go­ri­jo­mis (R.Kočiūnas, 1999; 2000).

Eg­zis­ten­ci­nė ter­a­pi­ja, kaip yra gra­žiai pas­te­bė­ju­si E. van Deur­zen-Smith (1996), yra tik ma­žy­tė gy­ve­ni­mo re­pe­ti­ci­ja. EP gru­pė­je tik pra­si­de­da ter­a­pi­niai po­ky­čiai, o re­a­liai tę­sia­si jai jau pa­si­bai­gus. Pats gy­ve­ni­mas neša savyje pokyčius ir svar­bu at­ras­ti bū­dą, kaip bū­ti šiuo­se po­ky­čiuo­se, o ne nuo jų bėg­ti ar jiems prie­ši­ntis. Eg­zis­ten­ci­nė ter­a­pi­ja ne­tu­ri konk­re­čių, vi­siems vie­no­dai pri­tai­ko­mų svei­ka­tos ir ge­ro­vės kri­te­ri­jų, ta­čiau svar­bu su­pra­ti­mas, kad psicho­te­ra­pi­jos pro­ce­so pa­bai­ga tuo pa­čiu yra ir sun­kaus dva­si­nio dar­bo tą­sa ir kad šį dar­bą bū­ti­na dirb­ti. Tai ir yra re­a­lus gy­ve­ni­mas.

 

EXISTENTIAL VIEW ON GROUP PSYCHOTHERAPY
Rimantas Kočiūnas

S u m m a r y

The review discusses a model of working with psychotherapeutic groups based on existential psychotherapy paradigm which is developed by the author and called „existential experience group“. Its main concept is the idea of human being as being-in-the world (being-there). The process of psychotherapy has two major directions, first being an attempt to understand problems of participants in the context of main dimensions – physical, social, psychological and spiritual – of human life world, and second, exploration of participants’ life difficulties in the context of existential „givens“ (universal conditions of existence). The following „givens“ are described as essential: „thrownness“ in the world, relations to others, finiteness of life, freedom and responsibility, anxiety, meaning and meaninglessness, experience of time.

Psychotherapeutic work in the existential experience group is based on development of  common group life, and difficulties of participants are discussed and analyzed within its context. The text reviews basic features of the group life and ways of work in it. Also considered is the position of the therapist in an existential experience group, as it is a greatly significant part of the psychotherapeutic process.

LITERATŪRA

     Alekseičikas A. Gydyti gyvenimu. // R.Kočiūnas (sudaryt.) Gydyti gyvenimu: Aleksandro Alekseičiko Intensyvus terapinis gyvenimas. V.: Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas, 2008, p. 10-179.

     Alekseičikas A. Intensyvus terapinis gyvenimas. // R.Kočiūnas (sudaryt.) Grupinė psichoterapija Lietuvoje. V.: Via Recta, 1999, p. 9-27.

     Cohn H.W. Existential Thought and Therapeutic Practice: An Introduction to Existential Psychotherapy. London: Sage, 1997.

     van Deurzen-Smith E. Everyday Mysteries: Existential Dimensions in Psycho¬therapy. London: Routledge, 1997.

     van Deurzen-Smith E. Existential Counselling and Psychotherapy in Practice. London: Sage, 2002.

     van Deurzen-Smith E. Existential therapy.// In: W.Dryden (Ed.) Handbook of In¬di¬vidual Therapy. London: Sage, 1996, p. 166-193.

     Hora T. Existential psychiatry and group psychotherapy: basic principles. // In: G.M.Gazda (Ed.) Basic Approaches to Group Psychotherapy and Group Counselling. Springfield, Ill.: Charles C.Thomas, 1968, p. 109-148.

     Yalom I. Terapijos dovana. V.: Alma littera, 2002.

     Jacobsen B. Working with existential groups. // In: S. du Plock (Ed.) Case Studies in Existential Psychotherapy and Counselling. London: John Wiley and Sons, 1997, p. 157-173.

     Kočiūnas R. Egzistencinė terapija. // Kn.: E.Laurinaitis, R.Milašiūnas (sudaryt.) Psichoterapija. V.: Vaistų žinios, 2008, p. 193-214.

     Kočiūnas R. Egzistencinio patyrimo grupės principai.// Psichologija, 1991, 11, p. 20-30.
     Kočiūnas R. Egzistencinis patyrimas ir grupinė terapija. // Kn.: R.Kočiūnas (sudaryt.) Grupinė psichoterapija Lietuvoje. V.: Via Recta, 1999, p. 104-126.

     Kočiūnas R. Existential experience and group therapy. // Journal of the Society for Existential Analysis, 2000, 11,2, p. 91-112.

     Кочюнас Р. Экзистенциальная терапия в группах. // Московский психотерапевтический журнал, 2002, 2(33), стр. 139-161.

     Kočiūnas R. Intensyvus terapinis gyvenimas: žvilgsnis iš Birštono. // Kn.: R.Kočiūnas (sudaryt.) Gydyti gyvenimu: A.Alekseičiko intensyvus terapinis gy¬ve¬nimas.V.: Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas, 2008a, p. 208-234.

     Kočiūnas R. Psichoterapinės grupės: teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998.

     Кочюнас Р. Свобода и психотерапия. // В кн.: Ю.Абакумова-Кочюнене (состав.) Экзистенциальное измерение в консультировании и психотерапии. Бирштонас-Вильнюс: REETA, 2003, стр. 9-17.

     Kočiūnas R., Dragan T. The phenomenon of self-disclosure in a psychotherapy group. // Existential Analysis, 2008, 19, 2, p. 345-363.

     May R. The Meaning  of Anxiety. N.Y.: Norton, 1977.

     Mullan H. Existential group psychotherapy.// In: H.Mullan, M.Rosenbaum (Eds.) Group Psychotherapy: Theory and Practice. 2nd ed. N.Y.: The Free Press, 1978, p. 377-399.

     Spinelli E. Practising Existential Therapy: The Relational World. London: Sage, 2007.

     Tantam D. Groups. // In: E. van Deurzen, C.Arnold-Baker (Eds.) Existential Perspectives on Human Issues: A Handbook for Therapeutic Practice. London: Palgrave Macmillan, 2005, 143-154.

     Tillich B. Drąsa būti. V.: Vaga, 1999.

Įteikta 2009-09-14

Atnaujinta Antradienis, 02 Kovas 2010 22:58